Mano tetulė turėjo gerą posakį: „Visos moterys ku*vos. Iš savęs tą žinau“. Galėčiau jai pritarti. Ištekėjusi buvau penkerius metus, o per juos savo vyrą išdaviau dvylika kartų.
Skaičiuoju ne tam, kad pasigirčiau. Iš pradžių skaičiai sukosi mintyse, kai jausdavausi kalta, paskui, kai skaičius kiek išaugo, o kaltė priblėso, pradėjau tiesiog fiksuoti faktus.
Neslėpsiu: jauna buvau graži, sulaukdavau daug dėmesio. Ir dabar neprasta, bet tada tikrai kas antras gatvėje atsisukdavo. Vyras mano buvo paprastas ir čia tinka sakyti „prastas“. Dirbęs tik statybose ir bare, jis kažkokiu būdu sugebėjo trumpam apžavėti mano širdį. Norėjau gražios šventės, tėvai spaudė, kad „reikia įteisinti santykius“, jis labai norėjo šeimos...
Gerai visko neapgalvojusi, sutikau. Nuėjome į metrikaciją, viens du – ir jau žmona. O poreikiai dar juk visai ne tie...
Praėjo gal tik pusmetis nuo vestuvių, o jau pajutau, kad tuoj uždusiu. Mano tetulė dirbo siuvykloje, kurioje po darbo organizuodavo labai smagius baliukus. Kartais ir mane pasikviesdavo. Kur baliukai, ten berniukai. Po stiklo kito leidau sau pasimėgauti išskirtiniu vieno vyriškio dėmesiu...
Tas pirmas kartas mano atmintyje įstrigęs labiau, nei kiti. Matyt, todėl, kad pirmas. Tam tikrą ribą savyje visgi reikėjo peržengti. Tuo metu, glamonėjama kito, aš tik mintyse savęs klausiau: „Ką tu darai?“ Bet grįžusi namo kaltę pajutau „visu svoriu“.
Kvaila buvau – neišlaikiau ir prisipažinau vyrui. Kaip jis pasiuto. Karšto buvo temperamento, ir lėkštės namie duždavo, ir sekcijos lūždavo. Tąsyk likau gerokai papurtyta ir supratau – daugiau tai nepasikartos.
Bet tai – tik savęs apgaudinėjimas. Iš tiesų kitą sykį riba dar plonesnė. Ją peržengiau jau su bendradarbiu. Vėliau – su kelionėje sutiktu užsieniečiu. Vėliau – su netikėtai sutiktu mokyklos laikų draugu...
Vienintelis pokytis buvo tai, jog išmokau tylėti ir slėpti. Turėjau visados parengtą puikų atsakymą. Kai vyras sakydavo: „Nujaučiu, kad kažkas ne taip. Įtariu, kad man meluoji“, aš atsakydavau: „Žinai, galėčiau meluoti. Bet kam? Neturiu tam preteksto anei prasmės.“ Ir jis, patikėjęs, nurimdavo.
O Dievulėliau, kaip iš tiesų melavau... Kad užstrigau lifte, padėjau draugei sunkiu metu, išvažiavau darbo reikalais, netgi kad po darbo prastai pasijutusi turėjau skubiai vykti į polikliniką, todėl grįžau taip vėlai. Bandžiau būti ir „protokoline“ žmona, bet, Dievas mato, ištverdavau ne ilgiau kelių mėnesių.
Dabar mėginu suprasti – ko man trūko? Ko nerimau, ką „niežėjo“? Tikriausiai buvau per jauna, dar netinkama šeimai. O ir, būsiu atvira, vyras tikrai ne svajonių Tarzanas.
Galų gale pati jį ir palikau. Atsibodo gyventi su silpnu žmogumi. Pagaliau įgijau drąsos susirinkti daiktus ir gyventi taip, kaip svajojau – keliauti, matyti, pažinti. Antrą kartą taip ir neištekėjau, nors, patikėkite, buvo daugybė kavalierių ir siūlytojų. Pasakysiu poetiškai – kam man tas inkaras?
Iki šiol manau, kad jeigu ką nors gali taip lengvai apmulkinti, jis net nevertas pastangų. O dauguma vyrų tokie ir yra. Ir mes, moterys, tai žinome.
Todėl nevaidinkite didžiųjų aukų. Gal ir ne visos jūs savo vyrus esat išdavusios, gal ne tiek kartų... Gal ir tikrai mylėjot nuoširdžiai, bet netikiu, kad nors viena ranką prie širdies pridėjusi galėtų pasakyti, kad neturi to „lapės geno“. Turime, moterys, turime. Kai nustoji apsimetinėti prieš aplinkinius ir save pačią, duodu žodį – tik palengvėja.
