Jaunuolių kompanija leido laiką pajūryje. Prie parduotuvės sutiko benamį, prašantį išmaldos. Vaikino, aprašiusio tą atsitikimą, draugai pradėjo tyčiotis iš benamio, užgaulioti, bet vaikinas juos sustabdė. Pasiūlė pastebėti, ką veiks benamis, nes jis buvo apsirengęs švariais rūbais.
Kadangi vaikinas pats neturėjo smulkių, paprašė draugų paskolinti. Pasiskolinęs padavė benamiui keletą litų.
Aplinkui bėgiojo vaikai, ant laiptų sėdejo liūdna mažametė mergaitė — gal jo pažįstama, o gal tiesiog neturtingų tėvų dukra, gyvenanti netoliese. Benamis įėjo į parduotuvę, o jaunuoliai stovėjo lauke, smalsiai laukdami, ką benamis išsineš su savimi. Jie norėjo žinoti, kam išleis jų duotus pinigus. Svaigalams ar maistui?
Nustebo, kai benamis iš parduotuvės išėjo nešinas ledais ir pavaišino greta bėgiojusius vaikus. Šis įvykis tapo jaunuoliams gera pamoka, jog ne visi benamiai degradavę (juk žmogus buvo blaivus).
Perskaičiusi šią istoriją pasijutau labai laiminga, nes vaikinas, aprašęs ją savo užrašų knygelėje — vienas iš penkių mano sūnų. Supratau, kad mes, tėvai, savo vaikų gerai nepažįstame. Džiaugiuosi, kad mano vaikas nesityčiojo iš vargšo žmogaus.
