Susituokėm jauni, gimė dukros. Dirbti reikėjo, nes neturėjom, kas remtų finansiškai. Tuo labiau, kad mano močiutė sutiko prižiūrėti dukras. Aš dirbau maisto įmonėje, slenkančiu grafiku. Trimis pamainomis – ir savaitgaliais, ir per šventes. Vyras dirbo tik dienomis.
Turėjo laisvo laiko, lengvų pinigų, todėl prasidėjo išgertuvės, o kur gėrimas – ten paprastai prasideda ir linksmybės.
Vyras ir jo pirma meilužė dirbo toje pačioje įmonėje. Sužinojau, kai keli mėnesiai nuo jų užsimezgusio romano pradžios, visi aplinkui pradėjo apie tai kalbėti. Vieni mane užjautė, o kiti šaipėsi.
Vyras atvirai viską prisipažino. Atsiprašinėjo ir prisiekinėjo, kad daugiau taip nebus. Patikėjau ir atleidau, bet vyrui iškėliau sąlygą – jei nori pasilikti šeimoje, turi išeiti iš darbo. Jis sutiko. Tas mano šventas naivumas...
Išdavystė nepaiso nei atstumų, nei amžiaus. Sakoma, kad pirmas kartas sunkiausias.
Po kelių metų vėl atsirado nauja draugė, po jos – kita. Nežinau, kiek jis jų turėjo, o ir nebenorėjau žinoti, nes plyšys, atsiradęs mūsų santykiuose, vis didėjo. Daug kartų atleidau motyvuodama tuo, kad mūsų dukroms reikia tėvo. Bet ilgainiui dingo pasitikėjimas, pagarba, o be jų negali būti ir meilės.
Kai gyventi kartu tapo nepakeliama našta, padaviau skyrybų prašymą. Sužinojęs apie tai, vyras bandė nusižudyti. Spėjau išgelbėti, ir jis vėl prisiekinėjo, kad negali gyventi be šeimos. Nenorėjau jo mirties, todėl neišsiskyriau.
Yra tokia žmonių kategorija – kuo daugiau jais tikėsi, tuo labiau jie tave skaudins. Gal įsitikina, kad jiems viskas atleidžiama? Vėl prasidėjo viskas nuo pradžių: gėrimas, meilužės... Iš jų grįžęs, namie rasdavo piktą žmoną – raganą, kuri neatitiko jo išsvajotų reikalavimų, todėl ir išduoti nebebuvo sunku.
Tik tos, kurioms teko paragauti vyro išdavystės duonos, žino jos skonį ir kainą. Tai bemiegės naktys, ašarų jūra, nepagarba sau, nenusakomas nepasitikėjimas ir skausmas kiekvieną kartą, kai vyras vėluoja, o tau į galvą lenda įkyri mintis – gal jis su kita?
Taip, atleisti galima, tik ne viską galima pamiršti. Gal būna išimčių, bet ar verta eksperimentuoti su savo gyvenimu? Aš pavydžiu toms moterims, kurios sugeba gražiai išsiskirti ir auklėti vaikus, diegdamos jų tėvui meilę ir pagarbą. Aš to nesugebėjau ir neturiu ko kaltinti, tik save, ir moku už tą klaidą didelę kainą.
Kai susirgau onkologine liga, supratau, kad jei pasveiksiu, toliau taip gyventi nenoriu ir negaliu. Dabar mes įpusėję septintą dešimtį, gyvenam viename bute, bet tarsi atskirai – kiekvienas sau.
Dukros jau turi savo šeimas ir kartais papriekaištauja, kad taip nuolaidžiavau vyrui. Sutinku, jos teisios, todėl ir atlieku šią išpažintį. Nedangstykim savo neryžtingumo visokiomis išgalvotomis priežastimis. Vaikai užauga ir išeina, o mes liekam vieni. Visada atsiminkime, kad gyvenimas mums duotas tik vienas, o kaip jį nugyventi – sprendžiame patys.
Todėl ir rašau, kad kiekviena, kurios prašo atleidimo, pagalvotų:
ar galėsiu peržengti per save? Ar meilė tokia stipri, kad galėčiau suklijuoti sudaužytą pasitikėjimo ir meilės indą taip, kad neliktų žymės? Ir patariu – šiuo atveju klausykite proto, o ne širdies balso.
