Aš irgi nemaitinau, nes negalėjau. Žinau, kad tik 2 proc. moterų iš tikrųjų visai neturi pieno, ir į tuos 2 proc. nepatenku. Bet žodyje „negalėjau“ telpa daug kitų priežasčių.
1. Skausmas. Jau po savaitės dviejų po gimdymo man prasidėjo mastitas. Tuo metu reikia gerti antibiotikus, skausmą malšinančius vaistus ir t.t. Man kažkaip nesiderina vaiko sveikata ir jo farširavimas mamytės vaistais. Taip, taip, taip, į pieną vaistų patenka nedaug. Bet juk patenka?
Aukščiausia temperatūra, guzai, ašaros kiekvieną žindymą ir t.t. Skausmo tolerancijos ribos kiekvienam vis kitokios. Jei jūs galite ištverti nuolatinius skausmus, sveikinu, mielosios Žanos D‘Ark. Aš — ne. Kai bendradarbė su pasididžiavimu pasakoja, kaip du mėnesius žindydama įsikąsdavo vyrui į ranką, kad nerėktų, atsakau jai: „Ir tu dar klausi, kodėl aš nemaitinu?“
2. Išėjimas į darbus. Po dviejų savaičių nuo kūdikio gimimo turėjau grįžti į mokslus, o paskui, dar po kelių mėnesių, į darbą. Jeigu tokiomis sąlygomis nori maitinti savo pienu, turi gyventi apsikabinusi pientraukį. Rinkausi verčiau prieš išeidama ir grįžusi namo po tų kelių valandų apsikabinti vaiką.
3. Psichologinė būsena. Esu radusi labai linksmą jaunos mamos pasisakymą: „Mano savijauta gerokai priminė partrenkto gyvūno.“ Pasirašau ir spaudžiu dešinę dėl tokio apibūdinimo. Bent pirmą mėnesį tampi kažkuo iš gyvūnijos pasaulio: chalatas, nuolat šlapia krūtinė, sulaistyti visi drabužiai, nepatogumas, kai lauki, kol vaikas atsibus, kad „ištuštintų“.
Kiti šeimos nariai pusę dienos mato didingą tavo krūtinės vaizdą, nes mažam kūdikiui valgyti reikia dažnai, o aštuonis kartus per parą valandai kambario neužsirakinsi. Prakaitavimas, tinimai ir tas jausmas, kad tu esi tik maisto fabrikas.
4. Laiko paskirstymas. Jeigu žindyti nesiseka arba pienas gaminasi sunkiau, turi krūtį siūlyti kas valandą, kad jo daugiau atsirastų. Negali nueiti nusipirkti laikraščio, negali išsiplauti grindų, negali išsimiegoti. Turi dirbti žindyve.
Daug moteriškių sakytų, kad taip, turi dirbti žindyve, nes pagrindinis tavo darbas — būti mama.
Taip, bet nesu tik mama. Esu pirmiausia moteris. Ir darbuotoja, ir draugė, ir studentė. Nesutinku, kad mama tai tik pieno fabrikas. Mama turi išauginti naują žmogų, suteikdama jam maistą. „Iš papo“ ar mišinuko dėžutės, nesvarbu. Turi auklėti jį, mokyti tvarkos, stengtis įdiegti vertybes. Nesutinku, kad vertybės ir vaiko socialiniai, psichologiniai ir t.t. ypatumai nukentės nuo būdo, kuriuo buvo maitinamas.
Kitos tuoj pradeda gailėti: „Neturėjo pakankamai informacijos, niekas neapšvietė apie žindymo naudą.“ Tai neįmanoma, nes informacijos pilna visur! Kiekvienai ji prieinama, kursai ir konsultantės viską gali išaiškinti, todėl aš tikrai žinojau ir tebežinau apie žindymo naudą.
Žinau, kad verkiant reiktų tą daryti bent pirmus keturis mėnesius, jeigu įmanoma tai ir pirmus šešis. Aš žindžiau apie tris savaites. Todėl galiu sakyti, kad sąmoningai rinkausi nemaitinti. Bet nei aš, nei mano vaikas nuo to tikrai ne prastesni.
