Barmenas prieš kelionę namo jums pasiūlo išlenkti taurelę Madeiros vyno (Special Reserve), ir viskas baigiasi tuo, kad dainuodamas nukrintate nuo kėdės? Ne. Parduotuvėje jūsų žmonai įbruka brangių kvepalų, stebuklingo vietinių čiobrelių muilo, tada beveik padovanoja šampūną, o jūs galiausiai pasijaučiate apiplėštas? Ne. Išgeriate stiprios kavos ir pajuntate, kad skrandyje prairo vienas iš paketėlių su kokainu? Ne.
Tiesiog Funšalio oro uostas pastatytas taip, kad geriau jame nusileisti tamsią naktį. Pirmą kartą pamačius į vandenį suleistus polius, o ant jų užkeltus oro uosto takus, išmuša prakaitas. „Taip, taip, vietos čia ne kažin kiek. Vienas nusileidimo tako galas – virš vandens, kitas – dar saloje“, – sako greta sėdintis portugalas architektas ir rankomis prieš nosį nubraižo reljefą.
Kad viskas būtų sudėtingiau, visai greta takų stūkso uolos, o leidžiantis adrenalino į kraują įlašina stiprūs vėjo gūsiai. Šiek tiek pasisupame. Kai nusileidus keleiviai ima ploti, niekas nepurkštauja ir nekaltina tamsumu. Dažnai kryptį keičiantis vėjas varo iš proto skrydžių bendroves.
„Mūsų pilotai visada nusileidžia, o pigiųjų „EasyJet“ lėktuvai neretai grįžta į Lisaboną nepasiekę salos“, – tikina kas antras Madeiros gyventojas, su kuriuo pasikalbu apie kelionę oru. Atvykėlius iš Lisabonos ar kitos žemyninės Portugalijos dalies vietiniai vadina kubiečiais.
Aš į salą taip pat patekau tik antruoju bandymu. Kai skridome pirmą kartą, pilotai ilgai dvejojo, muistėsi, delsė pranešdami žinią, kad nutūpti nepavyks dėl stipraus vėjo. Netoli sėdinti moteris net pravirko. „Įsivaizduok, jeigu ji skrido pas mirštančią motiną. Arba į dukters vestuves. Arba...“ – sako man žmona.
Oro uoste – nuovargis, šiek tiek erzulio ir noras kuo greičiau nusigauti iki viešbučio, kurį surado skrydžių bendrovės atstovai. „Gražūs bateliai“, – sakau. „Kieno?“ – klausia žmona. „Va, tos panelės“, – parodau galvos judesiu. „O matei to aukšto vaikino šukuoseną?“ – dabar klausia ji. „Aha, gerai atrodo, ar ne?“ – toliau dalijamės pojūčiais.
Ir tada pamatau JĄ. Madoną.
Iš pirmo žvilgsnio labiausiai ji priminė Vilendorfo Venerą (žr. nuotrauką Nr. 10). Žinot, tą akmeninę moters su didele krūtine figūrėlę. Apskritaveidė dairosi po oro uosto salę, o iš tolo žybsi blizgučiai ant jos šviesių marškinėlių. Užrašas „Barbie“ – nuo pilvo žvelgia didelės lėlės akys. Mane aplankė jausmas, tarsi cirke matyčiau juokingai aprengtą dramblį, kuris ieško taburetės.
„Čia tai stiliukas“, – ištariu. Žmona pagauna mano žodžius ir iškart supranta, į kurią pusę žiūrėti. „Oho! Nieko sau!“ – suprunkščia. „Įdomu, iš kur ištraukė tokią maikę ir kaip sugalvojo apsivilkti?“ – svarstau toliau.
„Tikriausiai vyras iš kur nors parvežė, padovanojo“, – išvadą perša mylimoji. Neturiu priežasties abejoti.
Iš greta stovinčios moters ji ant rankų paima kūdikį. Mažylis zirzdamas prašo dėmesio. Dabar aprimsta, tarsi ištirpdamas talpiame motinos paveiksle. Staiga prie Vilendorfo Veneros prisišlieja dar vienas, kiek didesnis, berniukas. Vaikas įsikimba jai į koją. Kalba portugališkai. Moteris paglosto pypliui galvą. Šeima pavargo.
Motina akimis patikrina krepšius, permeta žvilgsniu kitus keleivius ir toliau dairosi. Ieško dar vieno vaiko? O gal vyro, kuris neįvertina sutuoktinės figūros ir dovanoja apdarus, juokinančius visus aplinkui?
Mano žmonos akys išsiplečia iš nuostabos. Lyg matytų arkangelą Mykolą su apnuogintu kardu rankoje. Akimirką nesuprantu, kas ją taip sutrikdė.
Pasuku galvą ir žiūriu, kaip oro uosto darbuotojas veda vyrą. Aklasis. Rankoje nešasi baltą lazdelę ir atsargiais žingsniais artėja prie šeimos. Išgirdęs ramų žmonos balsą jis nusišypso: juk viskas gerai, ar ne, Madona?
