Ką apie jus pasako pasirinktas vardas socialiniame tinkle

Jūs, be abejo, galite sakyti: o koks skirtumas, pasivadinau ir tiek. Gal ir taip, bet kartais maži dalykai apie mus pasako daugiau, nei norėtume. O čia vardas, ir ne bet koks, o tas, kuriuo mes patys save pasivadiname ir kuriuo prisistatome viešai (tai tikrai labai vieša erdvė). Ir čia negalime apkaltinti per didelės ar per mažos tėvų fantazijos.

Prieš pateikdama savo įžvalgas, kurios, be abejo, gali skirtis nuo jūsiškių, pasakau, kad visus vardus pasirinkau visiškai atsitiktine tvarka ir atsiprašau, jei kuris netyčia (tikrai) sutampa su realiai egzistuojančio profilio vardu. Šio straipsnio tikslas – paskatinti žmones susimąstyti, kokią informaciją apie save jie neša į viešąją erdvę, o ne pasišaipyti.

Pamačius tokį profilio pavadinimą, man tampa labai aišku, ko žmogus siekia tokiu savo profiliu ir, jei jau priimu į draugus, tikiuosi iš jo gauti atitinkamos informacijos, pvz.: pasigrožėti ypatingomis nuotraukomis, sužinoti ką nors apie vieną ar kitą meno rūšį ar, galų gale, susipažinti su dažniausiai pasitaikančiais vamzdynų gedimais.

Dabar man kyla keletas klausimų: Ar jūs esate Zita, bet norite būti kuo nors kitu? Ar jūs jaučiatės visiškai niekam, net sau nesvarbi? Ar atvirkščiai – jaučiatės pernelyg svarbi, kad nebenorite viešinti savo pavardės, kad tik jūsų kas nors neatpažintų.

O gal ta pavardė jums primena kažką nemalonaus, pavyzdžiui, buvusį vyrą ar netikusius tėvus? O kodėl gana tik vardo? Ar jūs žadate skleisti kokią nors netinkamą informaciją, komentarus? Ne? Tuomet kodėl negalite prisistatyti savo vardu ir pavarde – sąskaitos numerio nereikia.

Kai tų profilių šeimininkai gimę 1999 m. ir vėliau, tuomet tai pateisinama, bet kai gimimo metai siekia 1957-uosius ir panašiai, tuomet, sakyčiau, jau kažkas ne taip... Įžvelgiu žemą savivertę, meilės ir dėmesio stoką (tėvų ar vyro, moters, o gal abiejų), norą grįžti į vaikystę, kai niekas nerūpėjo ir buvo labai gera, o gal išgyventi tą, kurios niekada neturėjote...

O gal ieškote tėvelio (širdžiai ir kišenei), kurio niekada neturėjote. Bet kuriuo atveju, manau, tai puiki medžiaga psichoterapijai – kodėl būdama Birutė Birutauskienė, kuriai netrukus sueis penkiasdešimt, socialiniame tinkle vadinuosi Birute Mažyte?

Kas tai? Na gerai, tarkime, Roma šoka „Bitučių“ ratelyje, todėl pasivadino taip, kad visi žinotų, jog ji ten šoka. Bet ji taip pat yra ir renginių organizatorė, dirbanti valstybinėje įstaigoje, verslininkė, mama, močiutė, žmona ir dar daug kas – ar tas vienas šokėjos vaidmuo yra toks svarbus, kad užgožia kitus socialinius vaidmenis ir jų visumą, ar tos visumos apskritai nėra?

Katytė Kristina – prisistato žmona, mama, namų šeimininkė. Kaip jaučiasi vaikas, turėdamas mamą, kuri prisistato katyte? Pasakysiu atvirai, aš tokios mamos nenorėčiau. Zuikutės, saulutės, meškutės, karamelės ir t.t. – jei jūs gimėte po 1999-ųjų – okiukas, bet jei anksčiau, tai jau soriukas.

Žinote, yra toks psichologinis terminas konfluentiškumas. Tai reiškia susiliejimą, t.y. savo ribų praradimą. Pavyzdžiui, mama įkelia nuotrauką, kurioje jos 6 mėn. mažylis, o prierašas skelbia „mes jau turime 2 dantukus“. Kai mažylis dar tikrai mažylis (iki 1 m.), tai atrodo visiškai normalu.

Kai užrašas keičiasi į „mes jau einame į pirmą klasę“, vėliau – „mes laikome valstybinius egzaminus“ – jau keisčiau... bet kai susilieja ribos žmonių, kurie vienas kitą pažįsta penkerius, na, gerai, kad ir dešimt metų – tai jau kažkas... Kažkas, kas man kelia tokius klausimus: jūsų gal ir pasas bendras? Ar tu nori nuolat kontroliuoti savo vyrą? Ar jis kontroliuoja tave?

Iš kur tas nepasitikėjimas juo, savimi, aplinka? Ar tai noras pranešti pasauliui, kad štai, kokie mes artimi, mąstome visiškai identiškai, neturime visiškai jokių paslapčių vienas nuo kito ir apskritai esame du viename. O gal tai pranešimas, kad štai šitas vyras (na tas, kurio vardas šalia mano) mane vedė, o jei mes ir nesusituokę (Lina Petraitytė Andriaus), tai vis tiek aš jam priklausau. Kas tai? Nesaugumas? Baimė? Savivertės stoka? Nes būti niekieno – blogai? Būti pačiai sau Lina -yte gėda? Žmonės, kas tai?

Paprastai žmogų apibūdina vardas ir pavardė – visuma iš dviejų dalių (kartais trijų, rečiau keturių). O ką reiškia, kai žmogaus vardas, kuris lyg ir turėtų būti visuma, pasakanti šį tą apie žmogų, skyla į dvi, tris, rečiau – keturias dalis?

O į kiek dalių tuomet skyla pavardė? Ar ir žmogaus asmenybė skyla kartu su vardu? Ar tai dvi vieno žmogaus dalys? Jos papildo viena kitą ar konfrontuoja?

Justė Pa, Andrius Ba, Tomas Sos ir kiti

Gana populiarus variantas vietoje pilnos pavardės pasirašyti pirmąjį skiemenį ar kokį nors trumpinį. Gal ir nieko, bet man nuolat iškyla klausimas, o kam slėpti savo pavardę?

Visi tie keisti, aukščiau išvardinti profilių pavadinimai man pasako šį tą keisto apie žmogų. Lyg ir kyla išvada, kad tie, kurie pasivadina paprasčiausiai – vardu ir pavarde – gal yra patikimesni, geresni ar dar kokie –esni už saulutes, mažytes ir petrauskus. Tačiau esu sulaukusi ne vienos asmeninės žinutės su turiniu „susipažynkim gražole“ iš paprasto, vardu ir pavarde pasivadinusio žmogaus.

Drįstu daryti išvadą, kad būti kitokiam, pasivadinti įdomiai (nevulgariai), visiškai nieko tokio ir net gerai, jei gali logiškai pagrįsti to pavadinimo esmę ir esi susipažinęs su savimi tiek, kad suvoktum, iš kur tai kyla. O jei esi toks kaip visi, dar nereiškia, kad esi geras. Manau, svarbiausia nebijoti būti savimi.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.