Gyvenu prie Rotušės aikštės ir, ko jau ko, bet vestuvių atsižiūriu iki soties. Šita beskonybės šventė man siejasi ne su meile, o su begaliniu noru save parodyti. Turbūt, jei galėtų, 90 proc. nuotakų į savo vestuves pasikviestų ir „Žmonių“ žurnalistus. Iš prasmingo noro tapti šeima viskas išsigimė į lėkštas demonstracijas. Ar šie dalykai — ne klaiku?
1. Šukuosenos. Mūsų mamos ir močiutės jaunystėje turėjo puikų būdą plaukams garbanoti. Priemonių nebuvo, tai jos garbanas sukdavosi alumi arba cukruotu vandeniu. Plaukai sulipdavo, keistai blizgėdavo, traukdavo bites.
Panašu, kad šiuolaikinės nuotakos pasiskolino tą idėją ir, nors priemonės brangesnės, bet iš principo jos daro viską, kad plaukus suklijuotų į keistus, įmantrius, nepajudinamus zefyrinius kuodus. Vargšas jaunikis, vestuvių dieną negalintis nubraukti jaunajai nuo veido plaukų sruogos, nes ranka prilips. Toks tas grožis.
2. Suknelės. „Kuo pūsčiau, tuo geriau“ dabar keičia „Kuo atviriau, tuo geriau“. Jeigu ilgas sijonas, tada nuogi papai. Jeigu uždengtas viršus, tada tarsi be sijono. Medžiaga, žinoma, blizganti, akinamai balta. Normalios moters į tokius apdarus už pinigus neįspraustum, todėl rimtai įtariu, kad ruošiantis šventei tiesiog pakrinka nervai ir susisuka smegenys.
3. Automobiliai. Demonstruojami tokie nesami turtai... Kad ir vienai dienai, kad ir dviem valandoms, nusisamdomas šoferis ir kuo brangesnė mašina. Limuzinai, kadilakai, senoviniai jaguarai ir net sovietinės lados. Automobilis rodo statusą, taigi jei pats tokio neįperki, nors porą valandų apsimesi turtuoliu.
4. Svečiai. Sukviečiami ne tik draugai ir šeima, bet ir aštunto plauko – devinto vandens giminės, buvę bendrakursiai, bendraklasiai, bendradarbiai... Ar su jais visais palaikomi santykiai? Žinoma, ne, svarbu yra visiems, kas tave kada nors pažinojo, pasirodyti, kaip gerai ir laimingai dabar gyveni.
5. Pokylis. Čia nedaug ką galiu pasakyti, nes dabar tradicinių vestuvių šventė — didelės išgertuvės. Užtenka to, kad daugiau kaip pusė vestuvinių žaidimų susiję su gėrimu arba paleistuvyte. Žinoma, kai prisišnioji, tada ir bučiuotis norisi.
Tokiems baliams išleidžiamos visos santaupos, visi tėvelių/senelių sudovanoti pinigai, parduodama namų kino sistema ir net paskolos paimamos. Pažinojau vieną porą, kuri jau metus būdama išsiskyrusi vis dar per pusę mokėjo bankui paskolą, imtą vestuvėms rengti. Graudžiai juokinga.
Labiausiai šitoje situacijoje gaila jaunikių, nes jie veda ne žmonas, o pilnas tuštybės lėles. Jeigu santuoka ir šeima yra tikslas, gal galima jį pasiekti paprastai susirašant ir atšvenčiant artimiausių žmonių būrelyje? Ar tada nebus kuo pasipuikuoti ir perspjauti kitas, a?
Liepą stengiuosi kuo mažiau būti namie, nes šalia demonstruojama beskonybė, savivertės ir alkoholio problemos karštą dieną nedžiugina. Tiesa, svarbiau už viską — po tokių vestuvių sukelti visas 200 nuotraukų į internetą. Jei rengiate barbės šventę, neapsižioplinkite ir nepamirškite to. Sėkmės.
