Brandos atestatų įteikimas ir po to sekantis išleistuvių vakarėlis norom nenorom ženkliai pakoreguoja šeimos biudžetą.
Abi šventės neįsivaizduojamos be puošnių apdarų, kurių kai kurie abiturientai už tėvų pinigus siūtis vyksta net pas tokius madų korifėjus, kaip Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautautė ar perkasi kokiame nors Paryžiaus „butike“ bei be įspūdingų, vestuvinėms nenusileidžiančių, šukuosenų bei makiažo.
Abiturientų išleistuvių šventės gerokai papildo ir rūbų nuoma besiverčiančių verslininkų, bei pokylių salių nuomotojų kišenes.
Jei abituriento ar abiturientės mintys sukasi tik apie tai, kaip per išleistuvių vakarą sublizgėti ar nekreipiant dėmesio į savo tėvų finansines galimybes bent jau nenusileisti turtingesniems bendramokliams, tuomet – vargas tokią atžalą užauginusiems tėvams.
Jei išleistuvėms besiruošiančio abituriento užgaidos bei kaprizai gali gerokai pakoreguoti šeimos biudžetą, tai galiu sutikti ir su tokių tėvų kalbomis, kad va mums sovietmečiu per išleistuves nereikėjo nei puošnių apdarų, nei grožio salonų, o ir pokylių salės nuomotis nereikėdavo – pakakdavo į mokyklos sporto ar aktų sale suneštų suolų ir toje pačioje salėje surengtos diskotekos, po kurios visi traukdavo pasitikti saulės.
Gerai prisimenu savo paties išleistuves, mokyklos sporto salėje surengtą pokylį. Kadangi viskas vyko per M.Gorbačiovo „perestroijką“ paskelbtos kovos su girtavimu laikais, tai ant stalų, prie kurių sėdėjo mūsų tėvai puikavosi ne alkoholio buteliai, o arbatinukai ir kavos puodeliai.
Kadangi alkoholis buvo supiltas į arbatinukus, tai dėl tokios pasilinksminimo formos tėvai daug galvos nesuko. Mums abiturientams pagal idėją ši šventė turėjo būti išvis blaivi, nes tuo metu alkoholis buvo pardavinėjamas tik 21 metų sulaukusiems asmenims, o kai kuriems vienuolika klasių baigusiems abiturientams tada dar net nebuvo ir aštuoniolikos.
Nepaisant šių draudimų, blaivių abiturientų per savo išleistuves neteko regėti – alkoholiu apsirūpinome iš anksto ir vienintelis nepatogumas tebuvo tas, kad išgertuvėms teko rintis ne švenčių salę, o atokesnes vietas ar slaptavietes.
Kai kurie tose atokesnėse vietose, o ne šokių salėje užsibuvę abiturientai „saulės pasitikti“ taip ir nebeišėjo.
„Buvo linksma“, – dabar pasakytų daugelis tuometinių abiturientų: draugus matėme akivaizdžiai, o ne per „Facebooką“, norėdami pasveikinti paspausdavome ranką, o ne „like“ klavišą, nesiekėme išsiskirti ar pasipuikuoti savo apdarais – į mokyklą eidavome vilkėdami uniformas.
Tačiau, ar mūsų – sovietmečių gyvenusių abiturientų – išleistuvių vakarėlis išties taip jau ir nekainavo mūsų tėvams, ar ir mes nesiekėme per šią šventę atrodyti kuo gražiau.
Nors į mokyklą ėjome vilkėdami uniformas, tačiau išleistuvių vakarui puošėmės, „per pažįstamus prekybininkus“ įsigytais kostiumais, ar „čekinėse“ bei „boninėse“ parduotuvėse pirktomis suknelėmis, kurios mūsų tėvų kišenes patuštino ne mažiau, nei dabar mums kokiame nors „butike“ savo atžalai nupirkta suknelė.
Galbūt sulauksiu kritikos, tačiau nepriskiriu savęs niurzgalių kategorijai, ir manau, kad svarbia proga žmogus savo apdarui turi skirti kur kas didesnį dėmesį, nei ruošdamasis eiliniams „tūsui“.
Visi mes norime atrodyti gražiai. Todėl tikrai nereikia smerkti tų, kurie nori atrodyti puošniai, tik manau, kad prieš tai darant kiekvienas turi atsakyti į klausimą, kam tai daro: ar tam, kad priblokštų kitus, ar kad pats jaustųsi gerai.
Praėjusią savaitę dalyvaudamas dukters išleistuvių vakarėlyje galėjau pasigrožėti puikiai atrodančiais abiturientais, tačiau labiausiai mane pradžiugino džiaugsmo ugnelės gražiai pasipuošusios mano dukters akyse.
Gražus jai tinkantis apdaras tik suteikė teigiamų emocijų, kurios išleistuvių šventę padarė dar įsimintinesnę.
Abiturientų išleistuvės išties yra įstabi šventė, tai – jauno, tačiau mokyklos taisyklių varžyto žmogaus, žingsnis brandesnio, savarankiškesnio gyvenimo link. Kitu tokiu svarbiu žingsniu šių žmonių gyvenimo kelyje taps vestuvės.
Jei niekas jaunavedžiams neprikaišioja išlaidų puošnesniam rūbo, tai kodėl turėtų turėtų būti priekaištaujama abiturientams. Kada daugiau puoštis jei ne būnant jaunam?!
Ir dar – vienas akmuo į bambeklių, tvirtinančių, kad dabartinis jaunimas niekam tikęs, daržą.
Palyginęs savo ir dukters išleistuvių šventes galiu pasakyti, kad dukters šventė buvo linksmesnė – nors ant stalų stovėjo alkoholio buteliai, tačiau abiturientai mokėjo linksmintis ir jų neištuštinę, o svirduliuojančių ar klozetą apsikabinusių šventės dalyvių regėti neteko.
Deja, to paties apie savo kartos išleistuves pasakyti negaliu, nors alkoholis oficialiai mums tuo metu dar buvo „tabu“.
