Gavome lapelį, kuriame buvo pažymėta, kad reikia atvykti į 157-ąjį kabinetą liepos 14 dieną (antradienį), 9 valandą. Taip pat turėti tyrimų rezultatus. Vaikas turi būti nevalgęs ir negėręs.
Dieną prieš operaciją pasiskambinau į 157-ąjį kabinetą pasitikslinti, ar vaikus priima pirmus. Nuramino: taip – vaikai guldomi pirmi.
Taigi išaušo liepos 14-oji, atvykome kelios minutės prieš devynias. Prie kabineto įprastas vaizdelis – sausakimša. Laukiame, nes durys užrakintos. Penkiolika minučių po 9 valandos ateina moteriškė ir pradeda kviesti guldomus vaikus pagal pavardes. Norime duoti tyrimus, bet išgirstame, kad privalome atsinešti ligos korteles iš registratūros.
Keista tvarka, nes planuojamai datai kortelės juk jau turėtų būti kabinete. Na, nesvarbu, mes, vaikų mamos, nueiname iki registratūros, kadangi vaikai juk yra vaikai, tarp jų ir vienas neįgalusis. Prašau registratorės be eilės priimti kelias mamas ir iškelti tas korteles. Išgirstu griežtą „ne“.
Laukiame eilėje. Apie 9 valandą 30 minučių gauname korteles ir einame į 157-ąjį kabinetą su viltimi, kad iš karto eisime į skyrių, nes vaikai nevalgę, negėrę. Jau pradeda prašytis mažyčio gurkšnio vandens. 157-ajame kabinete moteriškė pakiša lapus pasirašyti ir liepia eiti į koridorių ir laukti , kol ateis iš skyriaus mus visus pasiimti.
Taigi laukiame: 9 valanda 45 minutės, 10 valandų 15 minučių. Vaikai nerimsta, troškulys daro savo. Užeinu paklausti: „Kada?“ Moteris skėsčioja rankomis: „Mes viską padarėme, laukiame, kol skyrius popierius sutvarkys.“
Laukiame toliau. Jau 10 valandų 45 minutės. Tada jau kiti tėvai eina į kabinetą ir klausia to paties: „Kada?“
Atsakymas toks pat: „Laukiame iš skyriaus.“
Laukiame ir mes, vaikai zirzia – nori gerti. Jau beveik vidurdienis. Ateina viena iš to 157-ojo kabineto, vedasi į skyrių. Taip ir nesuprantu, laukėme iš skyriaus, bet išlindo iš to paties kabineto, kuriame nuo 9 valandos ir buvo.
Pakylame į penktąjį aukštą ir tame išsvajotame skyriuje išgirstame sesutės balsą: „Kodėl taip vėlai? Kur jūs buvote visi?“
Žvalgomės vieni į kitus ir suprantame, kad pirmojo aukšto 157-ojo kabineto ponia tikriausiai pati sunkiai tuos popierius tvarkė ir nelabai stengėsi greičiau tai padaryti arba tiesiog nepranešė skyriui. Na, kodėl taip nutiko, žino tik tie darbuotojai, kurie sugebėjo dviejų vaikų popierius sutvarkyti tik per 2,5 valandos. Gal teminį rašinėlį rašė?
Pačiame skyriuje viskas vyko sklandžiai ir greitai. 11 valandų 30 minučių vienas vaikas buvo operacinėje, o 12 valandą – jau kitas. Po 15–20 minučių jau atvežė ir mūsų vaikutį į palatą. Esu dėkinga operacinės komandai ir darbuotojams už operatyvumą. Ačiū.
Po operacijos vaikui, žinoma, gerti buvo negalima. Jis pradėjo verkti. Burna pilna kraujo. Baisu. Paskutinį kartą vaikas gėrė vakare, vadinasi, jau mažiausiai 15 valandų buvo negėręs nė lašelio vandens...
Galiausiai ateina pietų metas, ir gulintiems ligoninės pacientams atneša pavalgyti. Mums, aišku, neduoda, nes išrašo tą pačią dieną. Vaikas, pamatęs maistą, vėl pravirksta, nori valgyt, bet juk negalima. Rengiamės, išeiname laukti išrašo į koridorių, kad mažiuko neerzintų , kai kiti valgo. Kad tik mažiau verktų, nes verkiant kraujas upeliais teka.
Kelis kartus užeinu pasiklausti, ar išrašas dar neparengtas. Liepia palaukti, laukiame. 14 valandų 30 minučių ateina mus operavęs gydytojas ir pasiūlo nusipirkti voką su pašto ženklu, kad palikę su užrašytu adresu galėtume važiuot namo ir nebelaukti, nes neaišku, kada sekretorė parašys tą išrašą.
Apsidžiaugiu, greitai nusiperkame voką, einu pas sekretorę, paprašau rašiklio, pradedu rašyti adresą. Tuo metu į kabinetą įeina, regis, klinikos vadovas su moterimi. Klausia, kam rašau, atsakau, kad išrašui atsiųsti, nes taip pasiūlė mus operavęs gydytojas, kad nebereikėtų mažam vaikui kankintis ir dar laukti.
Tada vyras kreipiasi į sekretorę ir klausia, ar ji turinti įrašus. Ši linkteli galva, o vyras baltu chalatu sako: „Tai luktelėkite čia 10 minučių ir surašys.“ Matau, kaip sekretorės veidas persikreipia, nors jau tuos įrašus buvo sekretorei įteikę prieš labai gerą pusvalandį. Tai pamatęs vyras sako, kad teks palaukti dar „pusvalandžiuką“, nes čia moteriškei reikia skubiai angliškai popieriuką surašyti.
Išgirdusi, kad mums dar reikės laukti, rašau adresą toliau, parašiusi duodu sekretorei. Tada išgirstu: „O kodėl jūs man duodate tą voką?“
Štai tada ir baigėsi mano geležinė kantrybė: „Ponai ir ponios, suaugę jau, o vienas nuo kito stumdote darbus. Užauginote vaikus ir pamiršote, kas yra mažas vaikas, kuris negali negėręs visą dieną būti. Negaliu laukti, o jūs čia tarpusavyje aiškinkitės, kas ką ir kaip turi padaryt.“
Apsisukau ir išėjau. Mačiau, kaip sekretorė išlėkė pas gydytoją aiškintis, kas gi dabar išsiųs tą išrašą, o mes apsisukome ir išvažiavome.
Namuose buvome 15 valandų 30 minučių. Užtrukome daugiau nei šešias valandas, nors pats pagrindinis procesas – vaiko parengimas, išvežimas ir parvežimas iš operacinės su atsigavimu tetruko geras 45 minutes. O popierių tvarkymas – beveik 6 valandas. Ar tai normalu? Ypač, kai kalbama apie mažuosius pacientus.
Įdomu, ar nors vienas iš ten, 157-ajame kabinete, dirbančių žmonių, ar skyriaus sekretorė norėtų išbandyti tą patį, ką patyrė mažas 4 metų vaikas?
Ar klinikos vadovas nors kartą susimąstė, kad mažamečiai ir neįgalūs vaikai nėra suaugęs žmogus ir kad tokių pacientų priėmimas ir išrašymas turėtų vyktų sklandžiau?
Labai apmaudu, kad dar liko šiose klinikose prastai dirbančio personalo.
***
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Viešosios komunikacijos tarnybos vadovės Mildos Dambrauskienės komentaras:
„Apgailestaujame, kad dėl techninių kliūčių šios savaitės pradžioje į Veido ir žandikaulių chirurgijos skyrių guldomiems pacientams registracijos teko palaukti ilgiau.
Šiuo metu visi laikini nesklandumai yra išspręsti, ir pacientams laukti nebereikia. Paprastai planine tvarka į ligoninę pacientai paguldomi greitai, tą pačią dieną jiems atliekama numatyta procedūra ar operacija ir jie išleidžiami į namus.
Kauno klinikų Veido ir žandikaulių chirurgijos klinikoje teikiama pagalba neįgaliems vaikams ir suaugusiesiems, kuriems intervencijos atliekamos taikant bendrąją nejautrą. Tai tikrai ypatinga pacientų grupė, kuriai reikia specialios dantų priežiūros ir gydymo, o visas procedūras jiems stengiamasi atlikti kuo greičiau, nesukeliant papildomo streso.“
