Pirmiausia noriu pakalbėti apie tai, kaip visuomenė mato stereotipinį narkomaną. Patikėkite manimi, tikrai ne visi mes vagiame močiučių pensijas ar nepilnamečių išmaniuosius. Taip, yra nuo itin stiprių narkotikų priklausomų nelaimėlių, kuriuos jų gyvenimo būdas ir liga (priklausomybė yra liga, ne pasirinkimas!) nustūmė į nepavydėtiną gyvenimą.
Vis dėlto balsu juokiuosi iš laidų apie pareigūnų gyvenimą, kai rimtesniu nei Kristupo Krivicko balsu pareiškiama, kad „jaunuoliai, išdaužę stotelės stiklą, buvo galimai pavartoję narkotinių medžiagų – marihuanos“.
Jei nors kartą gyvenime mėginote ar matėte tuos, kurie rūko žolę, matyt, pasijuokėte patys. Nei jaunuolis, nei senolis patraukęs suktinę neis daužyti stotelių ar veidų. Realu maždaug tiek pat, kaip po ramunėlių arbatos su pora lašų valerijono užsimanyti sėsti ant dviračio ir per parą pervažiuoti Lenkiją. Manau, kad žolę ir kitus narkotikus iš viso reiktų atskirti neperžengiama siena.
Atleiskite, supermamos, už sugadintą vakarą, bet žolės nebandęs jaunuolis yra panašaus dažnumo atvejis kaip nekalta trisdešimtmetė. Jų yra, tačiau daug mažiau nei kam nors norėtųsi tikėti.
Kas kenkia, kas nekenkia, kas yra natūralu, o kas ne – nekalbėsiu. Žinau, kad kiekvienas narkotikas yra žalingas, bet taip pat ir cigaretės, alkoholis ir chemikalais išpurkštos braškės.
Tiesiog laikas nustoti kartais pavartojančius asmenis statyti į vieną lygmenį su serijiniais žudikais. Dažnai tie žmonės bus dar ir protingesni, geresnes pareigas užimantys ir, tikėtina, laimingesnį gyvenimą gyvenantys nei jūs pats.
Ir čia jau nebekalbu apie žolę. Amfetaminas, kokainas, LSD, ekstazis, grybai, ratai ir šimtas kitų pavadinimų, kurių nežinau net aš. Dalis jų – vadinamieji party drugs (liet. vakarėlių narkotikai), kurių po kibirėlį galėtumėte susirinkti bet kurį savaitgalio vakarą padarę rimtą kratą faktiškai kiekviename sostinės klube.
Artėju prie esmės: žmonės, pavartoję narkotikų, daugeliu atvejų būna susikoncentravę į save. Jie nori šokti ir linksmintis arba sėdėti ir kalbėtis. Prisiminkite legendinį Vudstoką ir pasidomėkite, ar ten buvo įvykdytas nors vienas smurtinis nusikaltimas.
Prisiminkite alkoholį. Kiekvienas vilnietis žino, kad savaitgalio vakarą bus ramiau, jei aplenks barų ir klubų nusėtas vietas: Islandijos g., „Bermudų trikampį“ Gedimino prospekto viduryje, atskirus Vilniaus gatvės gabalėlius ir t.t. Ir tai tikrai ne dėl baisiųjų narkomanų.
Ten renkasi sūneliai tų, kuriems tėtis nepagailėdavo alaus putos, mamytė vėliau sakė, kad „nieko tokio, jie su draugais tik vyno“, o vyresnioji sesė nupirko pirmąjį butelį degtinės dar neatėjusi į pirmą gimnazijos klasę.
Gyvenu senamiestyje ir nuolat matau muštynes, rėkaujančius ir viską daužančius studenčiokus, su pusmetriniais kablais vos bepasivelkančias vakarėlių pažibas trumpais sijonais. Tie žmonės kelia daug daugiau pavojaus tiek sau, tiek kitiems nei mano pažįstami, kuriems nesvetimi narkotikai.
Man beprotiškai gaila merginos, kuri vis dar kovoja dėl savo gyvybės po muzikos festivalio. Padauginus narkotikų, gali atsitikti labai baisių dalykų. Bet tuo pačiu kreipiuosi į visuomenę ir noriu pasakyti, kad narkomanų ar jiems prijaučiančių yra visur – nuo teatro apšvietėjo iki ministerijos darbuotojo, nuo verslininko iki atlikėjo, kurio plakatą prieš miegą pabučiuoja jūsų vienturtė dukra.
Linksminimosi būdas neapsprendžia to, ar žmogus yra geras, ar blogas. Tai apsprendžia jo elgesys. Saugodama save, renkuosi kompaniją, kurioje vartojami narkotikai, ne alkoholis – ten nesu mačiusi nei trupinėlio agresijos.
Visi kartu privalome kovoti, kad žmonės išmoktų elgtis su svaigalais ir kontroliuoti savo elgesį. Bet turėkite omenyje, kad narkomanas nėra lygu nenuspėjamas agresorius, todėl nebūtina mūsų smerkti ir maišyti su purvais.
Kaip ir minėjau, net labiausiai išsilavinę kultūringi žmonės gali vartoti narkotikus. Vienintelis skirtumas, dėl ko juos vis tiek laikysite prastesniais už prisigėrusius marozus, yra tas, kad šie svaigalai dar nėra legalizuoti ir kontroliuojami.
