Pagaliau sutaupęs pinigų, išsipurtęs iš plaukų ir kišenių žvyrą, perdavęs jaunuoliui savivartį, perėjau į daugelio tų laikų vairuotojų trokštamą tolimųjų reisų koloną. Nors prie vairo jau buvau praleidęs dešimtmetį, bet pakliuvęs į elitinę išrinktųjų brigadą buvau kaip naujokas.
Čia galiojo griežta nerašyta taisyklė: ką gausiai pasės į tavo daržą pavyduoliai, pjausi pats vienas. Niekas nepatars, neužtars ir nepadės. Apie savo nepatyrimo trąša patręštus ir gausiai sudygusius želmenis galima romaną parašyti, bet romanus tegul rašo rašytojai, o aš prisiminsiu tik vieną kitą nekaltą vaizdelį.
Važinėdamas savivarčiu apsipirkdavau parduotuvėse, nors dažnai iš po prekystalio, o išvažiavęs į trasą sutikau jas ir juos – pigiai prekiaujančius stovėjimo aikštelėse gerais daiktais. Apie jas tegu rašo seksologai, psichologai ir venerologai, aš tik papasakosiu keletą nekaltų vaizdelių.
Uošvė parėjo basa
Geri jie, draugiški, komunikabilūs, moka įtikinti, įsiūlyti ir įbrukti. Jų dėka parsivežiau japonišką televizorių, kuris neprakalbo nei japoniškai, nei rusiškai, žmonai auksinių papuošalų, kurie dar nepradėjus nešioti pajuodavo, kišeninį sidabrinį su grandinėle laikrodį, kuris net šalia sidabro negulėjo, ir batus – gražius, su užsienietišku kulnu.
Laimei, turėjau mane mylinčią uošvę. Brangioji, kad manęs neskaudintų, su dieviška kančia veide vaikščiojo avėdama tais batais į bažnyčią, kol vieną lietingą sekmadienio rytą išėjusi į Dievo namus po pietų parbėgo basa, laiminga, kaip vaikas šokinėdama per pelkes. Padėjo ant stalo ištižusiais padais batus ir Dievo vardu paprašė daugiau niekada nevežti moteriškų daiktų, o duoti pinigėlių, ir jos pačios nusipirks. Visą gyvenimą šventai laikausi uošvės priesako.
Pasiblaškęs po Rytų tolius, paburnojęs ant Rytų auksakalių, laikrodininkų ir batsiuvių, pasukau Vakarų kryptimi. Vakarai. Kokie jie mus tada atrodė idealūs, gražūs, tvarkingi ir sąžiningi. Net minčių nekilo, kad ten gali kas nors tave nuskriausti, apgauti ar įkišti kokį maišą su neaiškia kate. Taip galvojau ir aš, nes pakliuvęs į tą trasą vėl buvau kaip pirmokėlis ir visą patirtį įgijau per asmeninius vargus, džiaugsmus ir finansines netektis.
Stovint didelėje šviesioje aikštelėje prie Berlyno, net mintis nešovė (naivuolis iš Europos provincijos), kad čia gali būti jos ar jie. Stovėdamas tradicine susimąsčiusio vairuotojo poza prie galinio rato, net nepastebėjau mane įdėmiai stebinčio piliečio. Kantrus ir mandagus buvo žmogus.
Išlaukęs, kol baigiau rimtus apmąstymus, nedidukas tamsaus gymio žmogutis pripuolė, kažką sakydamas paėmė už rankos ir taip staigiai apsuko, kad vos savo vyriškumo nenusimušiau į ratą. Pamatęs dar neužsegtas kelnes, kažką vis nesuprantamai kalbėdamas, kukliai nuleido akis. Palaukė, kol mano erelis sugrįžo į lizdą, ir su siaubingu akcentu rusų kalba sušuko: „Kolega, prosto padarok!“ (Kolega, tiesiog dovana).
Atvirai pasakysiu, sutrikau ir netekau žado. Gudrus ir patyręs jis, žino, kada, kokioje vietoje ir kokia poza stovinčiam siūlyti dovaną. Akimirką mąsčiau, kokią dovaną galima gauti už tą specifinę vairuotojų procedūrą, bet jis nedavė atsipeikėti.
Paėmęs už rankos, painiodamas vokiškus ir, kaip vėliau supratau, itališkus žodžius, nuvedė prie autobusiuko ir net nepajutau kaip apvilko striukę. „Prosto padarok“, – sušuko kupinu žavesio balsu ir, apibėgęs kelis ratus apie mane, sustojo prieš nosį. Patyrusiu žvilgsniu nužvelgė nuo kojų iki galvos ir pradėjo girti, kaip aš gražiai atrodau, kad visos trasos mergaitės puls į mano glėbį, net neklausdamos, ar turiu pinigų. Būsiu trasos darbininkėms „prosto paradok“.
Patikėjau. Kaip mokėdamas nuoširdžiai padėkojau ir, nekreipdamas dėmesio į vasarišką karštį, nenusivilkęs dovanos pasukau link mašinos. Tamsaus gymio žmogutis, kuris, kaip vėliau sužinojau, neva, italas, sulaikė, padavė į rankas dar vieną striukę ir kalbų mišiniu liepė šitą nusipirkti. Labai pigiai – tik už 200 Vokietijos markių. Nelaukęs, kol aš suskaičiuosiu, kiek tai yra lietuviškais pinigais, kaip didžiulę paslaptį tyliai pridūrė: jei paimsiu viską, atiduos po 160.
Nuo tokių nuolaidų man akyse blykstelėjo komercinė kibirkštėlė ir net neskaičiavęs suvokiau, kad viskas, kas iš Vakarų, pas mus visada brangiau, todėl apsimoka vežti, bet vis tiek nutaisiau mąstytojo veidą. Suraukęs kaktą vikriai ėmiau gainioti skaičius iš vieno galvos pusrutulio į kitą, nes, kad ir kaip ten būtų, reikia nors vaizduoti skaičiuojantį.
Paprašė pagalbos
Italas, pamatęs, kad pradėjau dirbtinai abejoti, prisipažino, jog jis taip pat tolimųjų reisų vairuotojas, pinigus išleido kazino ir jam būtinai reikia parduoti tas striukes, kad galėtų grįžti į Italiją pas šeimą.
Na, kaip nepadėsi kolegai iš tolimos šalies. Daug nebesispardydamas, be dovanotos, paėmiau dar penkias odines striukes ir puspaltį. Gražų, prieš saulę truputį blizgantį. Spalva, primenanti pernykščių lapų rudumą, atvartai – mano jaunystę, o didelės, iš išorės prisiūtos kišenės – kiek daug reikia turėti, kad jas užpildytum. Paskutinis mados šauksmas. Striukės bizniui – riksmas iš madų pasaulio uošviui. Uošvė neįvertino mano gerų norų, bus uošviui „prosto padarok“. Nors senatvėje pasijus italu, o tai nešioja Smetonos laikų vokiškus bobrikus (jeigu uošvis nemelavo, taip vadindavo vokiečių firmos „Bobrick“ paltus).
Paklojęs beveik tūkstantį Vokietijos markių, kas 1994 m. buvo dideli pinigai, laimingas pasukau namų link. Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys mano nedidukas uošvis, įkritęs į tą madingą blizgantį puspaltį. Svarbu, rankovės nebūtų per ilgos, kitką uošvė patrumpins. Dar nepasiekęs Lenkijos, jau skaičiavau būsimą pelną ir galvojau, kaip džiaugsis uošvis ir pavydės uošvė, kad jai nieko neparvežiau.
Pati kalta. Gerasis Italijos kolega siūlė ir išskirtinai moteriškų, nuo viešų žvilgsnių slepiamų aksesuarų, bet nežinojau jos dydžio, bijojau, kad nei ji, nei uošvis nežinos, ką su jais daryti. Bet svarbiausia – nedrįsau nusižengti nuostatai „tik pinigai, o prekes pačios pirks“.
Lenkų konsultacija
Stovint Lenkijos aikštelėje priėjo jaunas vaikinukas ir pasiprašė parvežti namo. Vargšelį rusiškai kalbantys lenkai nuskriaudė. Jaunuolis nusipirkęs mašiną į Lietuvą varė, o kelių plėšikai jį į mišką nusivarė ir mašiną atėmė. Įbruko į dantis pasą, parodė, kurioje pusėje Lietuva, ir liepė sparčiai pėdinti.
Kai pats laimingas, tai kito nelaimė dvigubai baisesnė atrodo, todėl be jokių dvejonių priėmiau jį į savo „kabinetą“. Kad nors kiek praskaidrinčiau nelaimėlio nuotaiką, parodžiau ant gulto sukrautas prekes, skirtas uošviui ir Lietuvos rinkai. Pakeleivis paėmė striukę ir patyrusiu prekeivio žvilgsniu ją apžiūrėjo. Kaip man pasirodė, norėjo kažką liūdna pasakyti, bet, pamatęs mano laimingą fizionomiją, tyliai burbtelėjo:
– Kažkokia įdomi ta oda.
Aš, vis dar neprarasdamas vilties praskaidrinti žmogui slogią nuotaiką, padaviau puspaltį. Po kelių minučių apžiūros jo veide nušvito keista šypsena.
– Kas čia? Aš tokio dar nemačiau, – paklausė nustebusiu balsu, bandydamas perskaityti nesuprantamą užrašą ant etiketės.
– Mano metų sulauksi, dar ne tokių pamatysi, – tariau patenkintas, kad jaunuoliui taisosi nuotaika, bet jis nepagalvojęs padarė išvadą.
– Toks jausmas, kad iš laidojimo rūmų atlupo kiliminę dangą ir čigonas pasiuvo vieno piršto kombinacijos siuvykloje.
– Svarbu, kad iš Italijos laidojimų rūmų ir jį siuvo itališkas čigonas, – atkirtau piktai.
Jaunuolis, pamatęs mano piktą fizionomiją, staiga prisiminė savo nelaimę ir kad namo važiuoja mano mašinoje veltui.
– O tas puspaltis labai madingas, Lietuvoje tokių dar nemačiau, jūs būsite pirmas, – pabandė kaltu balsu sušvelninti mano nepasitenkinimą.
– Uošviui vežu, – burbtelėjau, dėdamas atgal ant gulto gaminį.
– Duok Dieve, jūsų uošviui ilgų metų ir sveikatos nešiojant tą stebuklą.
Po tokio nuoširdaus palinkėjimo įtampa atslūgo, ir nuvažiavome Lietuvos link. Tačiau užfiksuoti raktiniai žodžiai – įdomi oda, laidojimo rūmai, vieno piršto kombinacija ir čigonas, pasėjo nerimą ir nusprendžiau pasikonsultuoti su pagrindiniais Europos prekeiviais lenkais. Kai nedidelės krautuvėlės savininkui pasiūliau biznį, tas net griūdamas atbėgo prie mašinos.
– To ne škūra (tai ne oda), – suriko patampęs, žiebtuvėliu padeginęs ir pauostęs.
Parodžiau jam puspaltį. Net nepalietęs jo, kažką piktai murmėdamas po nosimi, vėl griūdamas sugrįžo į savo krautuvėlę ir stipriai trenkė durimis.
– Nieko jūs nesuprantate. Jūs taip tyčia sakote, nes norite, kad jumis patikėjęs pusvelčiui itališką madą parduočiau! – surikau ir taip pat stipriai trenkiau mašinos durimis.
Pakeleivis, pasėjęs tą nerimo grūdą, sėdėjo įsmeigęs žvilgsnį į priekinį stiklą ir bijojo net krustelėti. Taip atsėdėjo iki Lietuvos.
– Duok Dieve, ilgų metų ir sveikatos jūsų šeimai sunešioti šiuos itališkus stebuklus, – nuoširdžiai palinkėjo nelaimėlis, ir kiekvienas nukeliavome savo keliais.
Neteko amo
Iš reiso visada pirma važiuodavau namo, o tik paskui į įmonę. Iškroviau asmeninius daiktus, lauktuves, bet itališkų prekių nerodžiau, norėjau staigmeną padaryti. Moterims ir paauglei dukrai liepiau sėdėti virtuvėje, o uošvį nusivedžiau į miegamąjį. Tas tikėjosi, kad ištrauksiu kokio ypatingo vakarietiško gėrimo, ir net išsižiojo, kai ištraukiau puspaltį. Iš pagarbos žentui apsivilko jį tiesiai ant berankovių marškinėlių. Nužvelgiau žmonos tėvuką. Puspaltis dėl jo nedidelio ūgio buvo kaip paltas. Visai neblogai atrodė iš po jo išlindusios lyg degtukai kojos, apvilktos bespalviu naminiu sportiniu kostiumu ir šlepetėmis.
– Tikras italas, tik plaukus juodai nudažyti reikia, – sušukau pilnu žavesio balsu ir pradariau duris. Uošvis perbraukė ranka per pražilusius plaukus ir nedrąsiai įžengė į svetainę, kur mūsų laukė šeimos taryba.
– Paskutinis mados šauksmas, tiesiai iš Italijos atstovo Vokietijoje rankų, – išdidžiai pristačiau prekę, kabančią ant uošvio.
Jaunuolis, kurį parvežiau, sakė, kad tai pirmasis egzempliorius Lietuvoje. Uošvė persižegnojo ir, užsidengusi burną, kad ko nereikalingo nepasakytų, atsisėdo kamputyje. Žmona pasitraukė į kampą, kad galėtų matyti tėvuką visą nuo galvos iki kojų.
– Apačią nukirpsime, bus lopams, rankovės kaip tik, pro atvartus matyti tvirta buvusio Lietuvos puskarininkio krūtinė, o į kišenes tilps visas turtas, – gyriau puspaltį kaip įmanydamas.
Paauglė dukra, kuri jau nusimanė mados reikaluose, tuoj pripuolė iš užnugario ir žvilgtelėjo į už apykaklės priklijuotą etiketę.
– Š....as. Ne „Montana“, – ironiškai tarstelėjo ir atsisukusi į mane paklausė: – Ir kur tu senelį su ta pliušine sermėga vesi?
– Į Europą, – išdidžiai atsakiau, šnairuodamas į uošvį, kuris kaip ant podiumo pradėjo po kambarį vaikščioti pirmyn atgal, o veidas pasidarė kaip uošvės, kai ji avėjo mano parvežtus batus.
– Į lapyną priduoti, – pagaliau prabilo mano brangioji, visą gyvenimą dirbanti prekybos srityje, ir priėjo prie tėvuko. – Nei pliušas, nei zomša, nei aksomas. Kažkokia sintetinė kiliminė danga, o kirpimas tai tarybinis – septyniasdešimtųjų, – kalbėjo sukinėdama demonstruotoją į visas puses. – Su tokiu tik į mišką.
Uošvis, išsigandęs liūdnos perspektyvos, greitai ištipeno iš kambario ir netrukus grįžo apsivilkęs savo senąjį „bobriką“. Iš po jo ir kojos atrodė kaip kojos, o ne kaip degtukai.
– „Bobrikas“ – visur ir visada „bobrikas“, o šitą perduodu tavo tėvukui. Jis mėgsta naujoves, tai jam nuo manęs bus dovana, – tarė tyliai ir nukeliavo į sandėliuką, o uošvė lengviau atsiduso.
Dėl striukių namiškiai nepareiškė jokių kritinių nuomonių, bet liepė nešti parodyti draugui, prekiaujančiam turguje. Prieš vizitą pas turginį paltą nuvežiau savo tėvukui.
– Dovana, – pareiškiau iškilmingai ir padaviau itališką gaminį. Tėvukas labai mėgo dovanas ir tuoj apsivilko. Jam, visą gyvenimą nešiojusiam tarybinius apdarus, naujos mados šauksmas iš kapitalistinio pasaulio labai patiko, bet solidus pilvukas neleido susegti sagų. Pačepsėjo, padejavo ir, supratęs, kad reikia nerealiai suplonėti, grąžino dovaną atgal.
Liko vienintelis kelias – pas draugą iš turgaus.
– Iš Berlyno? – paklausė draugas, tik pamatęs odines striukes.
- Iš Italijos, – atsakiau išdidžiai.
– Žinau, kur ta Italija ir kaip tas italas atrodo. Tu ne pirmas tokias parveži. Tau, kaip draugui, duosiu už visas 50 Vokietijos markių ir tik praėjus mėnesiui po paskutinės pardavimo, – pasiūlė kilniaširdiškai.
Ištraukiau puspaltį. Tas jį sudomino savo originaliu baisumu.
– Tokių iš kiliminės dangos siūtų sermėgų dar nebuvo atnešę. Už jį dar dešimt pridėsiu. Bus kaip reklama, pritraukianti pirkėjus. Žmonės mėgsta ne tik siaubo filmus žiūrėti, bet ir siaubo apdarus.
Nesutikau. Paprašiau truputį daugiau ir visus iš karto.
Draugas, kiek pamąstęs, viską grąžino ir draugiškai tarė:
– Jei turi giminaičių kaime, vežk jiems, jie neišrankūs, prie ūkio darbų sunešios, o jei neturi, tada pats nešiok.
Palauks anūkų
Supykęs ant italo, uošvio, tėvuko ir turginio, parsinešiau prekes namo. Vieną striukę pats sunešiojau, porą padovanojau pakelės prašytojams, o puspaltį ir likusias atidaviau gausiems giminaičiams kaime. Nepasisekė prasukti itališką biznį, bet italų madų industrijai po kiek laiko atkeršijau.
Stovint Vokietijoje vėl prisistatė italas, tik kitas, ir padavė striukę, tardamas tą patį šūkį – „prosto padarok“. Paėmiau, padėkojau ir užsidariau kabinoje. Į pasiūlymą pirkti dar vieną atsakiau, kad man ir vienos pakanka.
Užvedžiau variklį, duodamas suprasti, kad ruošiuosi važiuoti. Biznierius suprato, kad pakliuvo ant turinčio patirties vairuotojo, ir draugiškai paprašė grąžinti. Atidaviau, kam man tas falsifikatas.
– Čia mano darbas, čia mano biznis, – padėkojo ir draugiškai atsisveikinome.
Žmogus gyveni ir mokaisi. Mokantis savarankiškai tenka patirti daugiau sunkumų, bet už tai nėra ko kaltinti, nebent bergždžiai paburnoti ant aplinkos. Po daugelio metų su lengva ironija prisimindamas itališkas striukes iš Vokietijos žiūrėjau į drabužinėje pakabintus du naujus odinius puspalčius. Visai neseniai pirkau juos Anglijoje, iš keliaujančio gatvės prekeivio Sigito.
Tautietis iš Anglijos, apie kažkokią apgavystę nė minčių nekilo, o apie niekingą kainą svarais už du odinius puspalčius nė kalbėti neverta. Gražūs tie gaminiai, tikri, angliški, su visomis priklausančiomis lengvai suprantamomis etiketėmis.
Odos juodumas net blizga saulėje, atvartai nedideli, kišenės paslėptos, sagos didelės ir gražios. Man patiko. Nupirkau sau ir sūnui. Žmonai taip pat patiko. Vienintelis dalykas ją trikdė: kaip mes su sūnumi lyg kareiviai vienodais puspalčiais eisime.
– Nieko tu nesupranti, mes grafiką sudarysime, – atkirtau ir linktelėjau į atskubantį sūnų.
– Jūs ką! Tie pensininkų puspalčiai nė arti odos negulėjo, – suriko tik apžiūrėjęs. – Kur aš su tuo dermantininiu maišu eisiu? Jau geriau senelio „bobriką“ duokite.
– Ir vėl apgavo! – surikau desperatiškai, supratęs, kad ir vėl neįtikau namiškiams.
– Nieko jūs nesuprantate, – burbtelėjau ir pakabinau angliškus puspalčius į spintą, skirtą būsimiems anūkams. Dermantino kandys neėda, tegu palaukia naujos kartos. Bus anūkams nuo senelio “prosto padarok“.
