Radau lietuviškam laikrašty skelbimą, kad ponas Martynas ieško tarnaitės tik iš Lietuvos ir žada mokėti dvigubai didesnį atlyginimą, negu gaunu aš. Susigundžiusi dideliu atlygiu paskambinau, bet... ponui Martynui reikėjo tarnaitės, kuri pas juos gyventų, tad man šis variantas netiko, nes aš gyvenamąją vietą turiu.
Tuomet ponas Martynas prilipo prie manęs, prašydamas „prirodyti“ į tarnaites jauną moterį, bet tik iš Lietuvos. Prisiminiau savo pažįstamų šeimą Lietuvoje, kurios dukra Rūta šiuo metu neturi darbo. Rūta (vardas pakeistas) pasiūlymu susidomėjo, tik neturėjo pinigų bilietui. Ponas Martynas pažadėjo bilietą nupirkti, kad tarnaitė tik greičiau atvažiuotų...Žinoma, su sąlyga, kad už bilietą ir draudimą ji atidirbs.
Rūtai atskridus, iš darbdavio išsiderėjom, kad ji pradės darbą po trijų dienų, nes po nemažos kelionės reikia pailsėti, adaptuotis prie naujo laiko. Viešnagės pradžia Rūtai buvo nebloga – nuvežėm prie Niagaros krioklių, paveikslavomės žydinčių magnolijų alėjose, kavinėje gaivinomės ledais, nes pasitaikė nežmoniškas karštis.
Pagal susitarimą į darbo vietą Rūtą nuvežėm sekmadienį 8 val. ryto. Darbdavys patvirtino, kad nuo šios dienos jis pradės skaičiuoti darbo savaitę. Pirmiausia ji atidirbs skolą, o po to jau dirbs sau. Rūta atsivežė kompiuterį, kad nenutrūktų ryšys su Lietuva ir artimaisiais, o ponas Martynas pažadėjo įvesti internetą.
Ir prasidėjo... Atsivėrė tikrasis darbdavio veidas. Rūta tuoj pat pradėjo savo darbą – slaugyti 92 metų pono žmoną: vedžioti, vežioti, tvarkytis tualete, kalbinti, nuolat laikyti ranką, nes ponia kažko labai bijo, valyti, virti valgį ir t.t.
Tos pačios dienos popietę darbdavys sulaužė savo žodį, pranešdamas, kad už sekmadienį atlyginimo Rūtai jis nemokės. Šią dieną Rūta skaitosi svečias. Bet... ar svečiai dirba? Rūta dirbo viską, ką ponas liepė, visą dieną – nuo ryto iki vakaro 22 val. 30 min.
Kitą rytą ponas Martynas pasakė, kad ir interneto nebus, nes jam per brangu. Rūta gaus per dieną vienos valandos pertrauką, per kurią nubėgs į kavinę, esančią už gero kilometro, ir pasinaudos nemokamu internetu. Bet ta valandos pertrauka buvo nukelta į septintą valandą ryto.
Moteris iš inteligentų šeimos, neišmokyta draskyti akių ir nežinanti užsienietiškų plonybių, kad reikia už save kovoti, apsiginti. Rūtai reikėjo darbdavio prašyti net maisto, nors prie atlyginimo buvo pažadėtas kambarys ir maitinimas. Deja...
Ligonę ir poną rytą pamaitindavo atėjusi iš valdžios slaugė (ponas tuo metu Rūtai liepdavo pasislėpti), o kitas valgis buvo tik 12 val. Reiškia, Rūta valgydavo tik 12 ir 18 va., o ir tomis valandomis maistas buvo griežtai normuojamas ir taupomas. Mano draugų dukra visą laiką jautėsi alkana.
Aš paskambinau ponui Martynui ir paprašiau neskriausti Rūtos, duoti pakankamai maisto ir įvesti internetą, nes per valandą Rūta nespėja nubėgti iki kavinės, pasikalbėti su artimaisiais Lietuvoj, o maistui nusipirkti ji dar neturi dolerių, nes dirba už bilietą.
Ponas pasakė, kad maisto prigrūstas pilnas šaldytuvas, o interneto neves, nes brangiai kainuoja. Bet ponas išsigando, kad tarnaitė gali pabėgti net neatidirbusi už bilietą, įvedė patį pigiausią internetą, už kurį pažadėjo išskaičiuoti iš Rūtos atlyginimo.
O maistas šaldytuve užraišiotas plastikiniuose maišeliuose su įvairiais užrašais: šventėms, vaikams, ligonei ir pan. Ar gali Rūta be darbdavio leidimo maišelius atidaryti, atšildyti ir valgyti? Žinoma, ne. Rūta dirbo pusbadžiu. Nupirkau bananų, obuolių, riešutų, pyragą, kaip ruošiantis karui – pridžiovinau geros duonos, barankų ir vežiau pono Martyno tarnaitei. Nors giliai širdy galvojau, gal Rūta tik nedrąsi, nepratusi prie vargo, gal ir reikalauja perdaug.
Ponas Martynas porą kartų per mėnesį leido mums pasimatyti po dvi valandas toje pačioje gatvėje, kur jis gyvena. Tiesa, antrą kartą buvo kapinių lankymas, ponas leido Rūtai nuvažiuoti su mumis į kapines.
Atidirbus skolą už bilietą, Rūta apsidžiaugė, kad dabar jau dirbs sau. Ir štai... Praėjus savaitei (buvo sutarta, kad atlyginimą mokės kas savaitę), ponas ėmė įkalbinėti Rūtą dolerius laikyti jo kišenėje arba jo vardu pasidėti į banką. Rūta nesutiko laikyti savo dolerių pas poną, praradusi kantrybę ir galutinai nusivylusi, verkdama paskambino, kad darbdavys neatiduoda jai sutarto uždarbio. Nebeišlaikiusi tokios despotiškos neteisybės ir išnaudojimo bei melo, Rūta paprašė, kad aš ją gelbėčiau.
Teko naktį skubiai važiuoti 50 km ir Rūtą parsivežti. Rūta jau buvo susidėjusi daiktelius, o ponas Martynas prie durų iš jos tyčiojosi, kad ji niekur nepabėgs, nes čia neturi namų...
Pasirodo, darbdavys nusuko nuo jos 120 dolerių! O per tą darbo laiką ji dirbo neįtrauktus į sutartį darbus: kas savaitę kieme pjovė žolę elektrine žoliapjove (kas nepratusiam pavojinga-jei netyčia pažeisi laidą, gali nutrenkti), lipo kopėčiom į antro aukšto pastogę – valė langus (kas irgi nepratusiam labai pavojinga). O buvo sutarta, kad Rūta slaugys tik ligonę! Jau dabar man nenuostabu, kad atsisveikinant Rūta rėžė ponui Martynui: „Žiurkė“.
Kadangi ponų šeima turi turėti tarnaitę, o iš Lietuvos taip greitai neišsirašysi, po Rūtos pas juos nuėjo dirbti taip pat lietuvaitė, gyvenanti, turinti imigranto statusą bei teisę dirbti Kanadoje. Ji vyresnio amžiaus (pono žodžiais, „kol susirasim geresnę“), drąsi ir nelinkusi kęsti patyčių.
Naujoji – Honorata – gyvena dukros šeimoje, žentas – teisininkas. Honorata nusivežė savo maisto ne tik sau, ji vaišino ir darbdavio šeimą ir dirbo po 14-15 val. per dieną. Ji atsisakė pjauti žolę, lipti kopėčiom, bet ir ji pamatė, kad dypukas Martynas tikrai yra išnaudotojas. Praėjus pirmai darbo savaitei, ponas Martynas ir jai nesumokėjo viso žadėto uždarbio.
Jis jau ieško bei verbuoja iš Lietuvos naujas aukas, nes gerai žino, kad vizitoriai dirba nelegaliai ir neturi kur pabėgti. Tiesa, prieš samdydamas Rūtą, į jos šeimą nusiuntė žmogų, kad patikrintų, ar Rūta jauna, liekna (kad mažiau suvalgytų), ar neįžūli...Rūta atitiko pono Martyno – dypuko iš Lietuvos visus lūkesčius.
Dabar jis vėl žada siųsti inspektorius, kad surastų naują nelegalę iš Lietuvos... Moterys, būkit atsargios su pono Martyno iš Kanados pasiūlymais!
