Visas įdomumas prasidėjo pirmame kurse. Dažnai nebūdavo vienos ar kitos paskaitos, o kad jos nebus, administracija dažnai pranešdavo tik į ją atėjus.
Nedžiugino ne tik administracijos darbas, bet ir patys dėstytojai. Visuomet kolegijoje darbus turime daryti taip, kaip jie nori. Jei darai kažką savaip, iškart esi išpeiktas.
Tiek to – padarai darbus taip, kaip nori dėstytojas. Tačiau blogiausia, kad peržiūrų metu retai kada darbas būna vertas dėmesio, kadangi kiekvienas dėstytojas vis ras prie ko prikibti.
Taip pat peržiūrų metu studentai negali pasakyti savo nuomonės, kadangi taip jie pažeidžia etikos kodeksą ir yra kviečiami „ant kilimėlio“, kur yra aiškinama, kad jis pažeidė etikos kodekso taisykles. Todėl visi studentai turi peržiūrų metu linksėti bei priimti tiek pagrįstą, tiek nepagrįstą kritiką.
O dėstytojai etikos kodeksą, bei visas kitas taisykles gali pažeisti. Asmeniškai man dažnai yra tekę išgirsti tokios kritikos kaip, cituoju: „Va, šita gal ir nieko nuotrauka, tik mergaitė atrodo kaip katik iš***ta.“
Arba kitos dėstytojos pasisakymas, kai rodžiau neretušuotas nuotraukas, o mergaitė buvo po avarijos ir turėjo mėlynes ant kelių: „Kas jos keliams? Gal naktį bandė šuniuku?“
Antrame kurse buvo sugalvotos taisyklės, pagal kurias studentai studijose turi dirbti basi (be batų, tik su kojinėmis ar šlepetėmis). Tokia taisyklė atrodo gana keistai, nes dėstytojai bei studijose dirbantys laborantai vaikšto su batais.
Įsivaizduokite, kaip šąla kojos ant betono, kadangi studijos ir kitos įprastai naudojamos fotografų patalpos yra rūsyje, į kurį, beje, turime eiti per lauką, nors ir yra koridorius, vedantis per pastato vidų, tačiau jis yra prieinamas tik kolegijos darbuotojams.
Taip pat antrame kurse atsirado laborantai, iš kurių turi pasiimti studijų raktus, fotoaparatus bei kitą techniką. Tačiau ir čia atsirado bėda – juos dažnai sunku rasti darbo vietoje. Neretai tekdavo laukti su modeliu už durų, bei eikvoti tiek savo, tiek atėjusio modelio laiką.
Šalta kojoms būna ne vien studijoje, bet ir kitose kolegijos auditorijose. Auditorijose yra elektriniai radiatoriai, kuriais galima patiems reguliuoti šilumą. Tačiau jei paskaita vykdavo tik po pietų, o iki tol dar niekas nebūdavo dirbęs toje auditorijoje, mes turėdavome sėdėti su striukėmis bei šalikais, kadangi taip greit auditorija neįšildavo.
Besimokydama šioje kolegijoje, pasijaučiau lyg lankyčiau mokyklą antrą kartą, kadangi kiekvienoje paskaitoje buvo žymimos „n“, bei „p“ raidės. Tų studentų, kurie nelankė daug paskaitų dėl vienokių ar kitokių priežasčių (pavyzdžiui, dirbdavo, kadangi mokslai šioje kolegijoje yra tikrai nepigūs) – buvo skambinama jų tėvams bei aiškinamasi, kodėl jie neina į paskaitas.
Taip pat dėl nežmoniško krūvio ne vienam mano pažįstamam, besimokančiam šitoje kolegijoje, sustreikuodavo sveikata, trūkdavo miego ar tiesiog reikėdavo gerti raminamuosius, ypač prieš peržiūras ar sužinojus vertinimus po jų.
Dėl ko rašau jums? Priežastis yra trečias kursas – mūsų diplominis darbas. Aš, turinti vidurkį 8, praleidusi minimaliai paskaitų, buvau neprileista prie viešo diplomo gynimo. Tačiau ne vien aš ar dar kokie 2 studentai, bet 17. Iš viso studentų buvo 53 – mes, ištęstinių studijų studentai bei likę nuo praeitų metų ir pasiryžę bandyti dar kartą.
Iki katedrinių diplominių gynimų darbo vadovei bei kitiems dėstytojams, kurie matė mano darbą, viskas buvo gerai, tačiau kaip ir per peržiūras, taip ir per gynimus jie rado prie ko prikibti. Ypač iškilo daug klausimų dėl rašto darbo. Darbo vadovei nebetiko tokia darbo struktūra ir buvau išjuokta, kodėl taip, o ne kitaip buvo parašyta.
Kai norėjom išsiaiškinti, kodėl nebuvome prileisti prie viešų (kvalifikacinės komisijos) gynimų, buvo pateiktas atsakymas, jog vertinimo kriterijai buvo išsiųsti el.paštu prieš pat gynimus.
Taigi, iš 17 neprileistų žmonių, 5 pateikė apeliacijas. Į jas buvo sureaguota, buvome pakviesti į posėdį. Eilinį kartą buvome išjuokti.
VDK konkrečios apeliacijos formos neturi, taigi susiradome ją internete ir parašėme. Per posėdį manęs paklausė, kodėl mano apeliacija panaši į kitos grupiokės, galbūt tai plagiatas? Tai, žinoma, visai komisijai sukėlė daug juoko.
Prie šios situacijos prisidėjo ir tėvai, kurie bandė skambinti direktoriui ir klausti, kas ir kaip. Direktorius pats nežino arba nenori žinoti, kiek studentų tiksliai yra neprileistų. Minėjo, kad gal 5, na, gal ir daugiau. Taip pat iš direktoriaus pusės buvo klausimas, ar jūsų dukra nėra protiškai atsilikusi, galbūt ko nors per paskaitas neišgirdo ir ką nors ne taip padarė, kad nebuvo prileista prie gynimų.
Taigi, iš 5 pateikusių apeliacijas tik 1 merginai buvo leista gintis toliau. O mums beliko laukti pusę metų, sumokėti 730 eurų bei tikėtis apsiginti ir gauti diplomą kitais metais.
Šia kolegija esu nepatenkinta ne tik aš, bet ir kiti studentai. Kalbėjau su keletu kitų merginų, kurios sutiko pasidalinti savo nuomone apie šią kolegiją.
Mergina kuri baigė mados dizainą prieš metus: „Darbo tikrai daug, kentėjau ir dirbau sukandusi dantis. Kursiokės per paskaitas juokaudavo, kad įlindusios į spintą verkia po kelias valandas.
Pusė metų darbo buvo laiko gaišimas, per kurį nepatobulėjau nei kaip dizainerė, nei kaip stilistė. Pirmame kurse išmokau pasiūti suknelę ir tympas. Nepaisant to, kad siuvimas vyko kabinete, kuriame buvo vos kelios siuvimo mašinos, dauguma dar sovietinių laikų.“
Ji taip pat pritarė ir dėl mano pasisakymo apie dėstytojus: „Dėstytojai – tokie patys kaip ir pas fotografus. Dauguma jų mato tik savo viziją ir bando ją įbrukti studentams. Jeigu per paskaitą viskas gerai, tai per peržiūras išgirsti tokių naujienų, kokių dar niekada nebuvai girdėjęs“.
Kita mergina VDK baigė daug anksčiau, tačiau nuoskaudos likusios dar dabar: „Iš mūsų 34 grupės studentų diplomus gavo tik 15. Užsikabinti darbo rinkoje po šios kolegijos mokslų yra labai sunku, kadangi jie paleidžia „žalius“ studentus.ׅ“
Dar viena mergina, studijuojanti kūrybines industrijas, papasakojo, kad jeigu atspausdini darbą ant prastesnio popieriaus, kas, žinoma, yra pigiau, iškart gauni ir mažesnį pažymį – neva galėjai labiau pasistengti dėl darbo.
Taip pat teko girdėti ir šiais metais tokį nusiskundimą iš mados katedros studentų, kad, likus kelioms dienoms iki peržiūrų, dėstytoja pakeitė užduotį, ir jie gavo persiūti 5 drabužių kolekciją per kelias dienas, kadangi dėstytoja pasakė: „Kaip norit, taip padarot, man neįdomu“.
Tai va tiek būtų apie gražią reklamą pasidariusią kolegiją.
* * *
VDK direktorius Aldis Fledžinskas komentuoti studentės skundo nepanoro.
