Vaikas iš linksmumo žviegdamas pradeda lakstyti po kambarį. Prie jo prisijungia dar du panašaus amžiaus berniukai. Triukšmas padidėja dvigubai. Moteris užsimano dar labiau pralinksminti vaikus ir numeta jiems pripučiamą kamuolį, kurį jie tuojau pat pradeda spardyti.
Atrodo, kas čia tokio baisaus? Mama žaidžia su vaikais. Gal ir nieko. Bet veiksmas vyksta per gimtadienio puotą! Šalia tų vaikų, kambario pakraštyje stovi ilgas, vaišėmis apkrautas stalas su sėdinčiais už jo svečiais!
Iš pradžių tik mintimis pasidyvinau jaunos moters keistu poelgiu, bet kai kamuolys nusileido man tiesiai ant lėkštes, neištvėriau ir pakomentavau: „Kas čia per žaidimai? Negalima vaikų kaip nors kitaip užimti? Knygutę, pavyzdžiui, paskaityti ar šiaip duoti ką nuspalvinti? Ar būtina prie vaisių stalo gaudynių ir futbolą žaisti?“
Į mano komentarą buvo sureaguota žodžiais: „Viskas vaikai, gana žaisti. Einame prie stalo. Kitaip pikta teta paims diržą ir iškarš jums kailį!“
Vaikai, kaip nekeista, su džiaugsmu pakluso nurodymams ir susėdo prie bendro stalo – kiekvienas šalia savo mamos.
Čia cirkas tęsėsi toliau. Berniukai nenorėjo valgyti pasiūlyto maisto – pradėjo zyzti ir reikalauti torto, saldainių, traškučių ir šampano!
Iš pradžių mamos lyg ir bandė raminti vaikus. Tačiau gana greitai nusileido ir prikrovė jiems į lėkštes to, ko jie pageidavo. Atkreipkite dėmesį: jos įpylė jiems į taures ir truputį tikro šampano! Visiems be išimties! Ir trimečiui berniukui ir net dviejų metukų nesulaukusiems pypliams! Nedovanotinas suaugusiųjų elgesys!
Kai vaikai pavargo sėdėti prie stalo, viena iš mamų demonstratyviai pasiėmė alkoholinio gėrimo butelį, sakydama: „Eime, vaikai, žaisti į lauką. Čia žaisti negalima. Čia sėdi pikta teta.“ Ir jie visi išdundėjo į kiemą toliau švęsti gimtadienio.
Žinote, aš pakraupau. Man buvo nesuprantama, kaip galima šitaip elgtis su mažais vaikais? Ir kad, sakyčiau, tai
būtų kokios prasigėrusių kaimiečių šeimos. Nieko panašaus! Mamos dirba buhalterėmis ir vadybininkėmis, o tėveliai iš viso yra direktoriai ir žemės ūkio bendrovės vadovas!
Namo iš šventes grįžau daug ankščiau nei planavau. Nuotaika buvo sugadinta. O grįžusi išgirdau iš kaimynų buto apačioje sklindantį triukšmą ir verksmą! Tai lakstė ir pešėsi maži vaikai, atvažiavę aplankyti savo močiutės.
Atsiguliau į lovą, užsidėjau pagalvę ant galvos, kad negirdėčiau to erzelio ir pamąsčiau: „Baisu, kokia ateitis mūsų visų laukia! Nevaldomas, pagarbos suaugusiems neturintis jaunimas! Mano laikais taip nebuvo.
Buvo daugiau tvarkos. Namuose niekas nelakstė. Tam reikalui buvo skirtas kiemas. Namuose vaikai tik žaisdavo įvairius stalo žaidimus, dėliojo kaladėles, vartydavo, skaitydavo knygeles, spalvindavo, žiūrėdavo filmukus.
Per gimtadienius ir šventes nesodindavome jų prie bendro stalo. Statydavome atskirai staliuką kitame kambaryje, kad vaikai nematytų geriančių ir baliavojančių tėvų. Be to, su mažaisiais kalbėjome ramiu tonu, aiškiai tardami žodžius, o ne lemenom „uti puti“.
O kas dabar darosi? Tėvai visiškai nemoka auklėti vaikų. Be to, dar nuodija nesveiku, jiems neskirtu maistu, svaigina alkoholiniais gėrimais, skatina beprotišką judrumą ne vietoje ir ne laiku, neskaito jiems knygelių, nebendrauja, nemoko pažinti supantį pasaulį, o moko tik erzinti ir netinkamai elgtis.
Brangieji, atsibuskite, kol nevėlu! Ir jeigu jūs tuojau pat to nepadarysite ir nepradėsite tinkamai auklėti savo atžalas, tai net šiurpu darosi vien tik pagalvojus, kokia ateitis laukia jūsų pačių, jūsų vaikų ir anūkų!“
