Gyvenime teko išlaikyti daugybę išlikimo arba „būti ar nebūti“ egzaminų, tačiau paprastai viskas savaime susidėliodavo į savo lentynas. Be išbandymų likimas kartais imdavo ir apdovanodavo.
Ne, nemanykit, kad kalbu apie lengvai išloštą aukso puodą. Kalbu apie žmones, kuriuos teko sutikti savo gyvenime, kurie buvo tarsi iš dangaus nukritusios dovanos. Kalbu apie žmones, kurie mano ir mano vaikų gyvenime paliko neišdildomą žymę.
Mums pasisekė – mano sūnūs visais savo mokykliniais metais šalia savęs turėjo ištikimus palydovus, antras mamas, angelus sargus – klasės auklėtojas. Kreipiuosi į Jus, žinodama, kad mano vaikų patirtis per maža, kad jie suvoktų, kaip svarbu, kai šeimoje be mamos ir tėtės tu dar kažkam rūpi. Ir rūpi ne tik dėl to, kad turėtum rūpėti, o nuoširdžiai, tikrai ir nesumeluotai.
Labai aiškiai prisimenu viską, viską nuo pat pradžių, kai menkos problemėlės kaip neatlikti namų darbai ar susistumdymas koridoriaus gale man atrodė lyg tragedija. Prisimenu ir tą laikotarpį, kai su klasės auklėtoja telefonu bendraudavau dažniau nei su savo seserimi, o mokykloje lankydavausi taip dažnai, tarsi būčiau ten dirbusi.
Visada prisiminsiu žodžius, kuriais auklėtoja pabaigdavo kiekvieną, kartais ir ne itin malonų, pokalbį: „Nu, gal gi jau suaugs, labai nesisielokit, mama, viskas bus gerai.“
Ir taip 8 metai – kasdien laukiant, kada suaugs, kada pasikeis... Jokio pykčio, neapykantos ar pasmerkimo... Vis tie patys jautrūs pokalbiai ir tas pats tikėjimas – nu, gal gi jau suaugs.
Suaugo. Laikas išsiskirti, o širdyje taip graudu, kai, rodos, kažką iš tavęs atimtų, kažką labai artimo.
Rašau, nes noriu, kad visi sužinotų jog ir mažoje priemiesčio gimnazijoje gali dirbti tokie didūs pedagogai, kurių širdyse užtenka vietos ne tik auklėtiniams, bet ir jų tėvams. Jaučiu begalinį dėkingumą žmonėms, kurie dėl mano, šiandien tiksliau būtų sakyti – mūsų vaikų, paaukojo daug.
Ačiū Jums, aš to niekada nepamiršiu.
