Šį rytą, kuris tapo visai kitoks, sugalvojau dukrytę palepinti šviežiai iškepta bandele iš kepinių skyriaus. Va tada viskas ir prasidėjo. Bet apie viską nuo pačių pradžių.
Bandelių skyriuje išsirinkau tris bandeles su kremu – sau ir tėvams, pas kuriuos važiavau. Vieną bandelę su aviečių uogiene įdėjau į maišelį ir daviau mažylei suvalgyti iškart.
Puikiai žinojau, kad mano pusantrų metų mergaitė visos nesuvalgys, todėl kasoje pasakysiu, kokią bandelę turime, ir kasininkė pagal kodą išmuš čekį. Taip darau visur ir visada – problemų dėl to nekyla, todėl, komentatoriai, šitą aspektą praleidžiam. Toliau...
Taigi, duodu gabalėlį bandelės dukrytei, ji valgo sausą bandutę (nes džemo nepapuolė), kramsnoja, galvoju, pamaniau ir pati. Praplėšiu dar dalį bandelės, o ten visiškai tuščia. Sustoju, žiūriu į bandelę, ar tikrai išsirinkau su aviečių uogiene, o ne kokią nors arbatinę?.. Praplėšiu dar bandelę ir randu uogienės kaip per popieriaus lapo storumą – jokio aviečių kvapo, skonio ar sėklyčių.
Na, jeigu dėl manęs, tai man tas pats, bet vaikas valgo tuščią bandelę. Nueinu pas kepėją, kuri gamina „gardžiąsias“ bandeles, ir klausiu, su kuo galiu pasikalbėti dėl maisto kokybės. O ji (vardo ir pavardės taip ir nepasakė) ėmė trankytis plastmasiniais puodais nesupratusi, ko aš noriu.
Susirenka žiūrovų, o aš jai labai ramiai aiškinu: „Šioje bandelėje nėra uogienės. Kaip suprasti, kad bandelė yra be nieko, nors turėčiau mokėti kaip už bandelę su aviečių džemu?“
O ji prieina arčiau ir ima man rėkti, kad bandelėse būna po 50 gramų uogienės. Atsakau, kad puikiai žinau, kaip atrodo 50 gramų ir kad bandelėje nebuvo net 5 gramų. Ji savo nenaudai ima sverti uogienę iš kibiro ir ant svarstyklių nugula didžiulis jos kiekis (na, pasverkit patys ir pamatysit, kad nė vienoj bandelėj nesate matę tiek uogienės, kiek telpa į 50 gramų).
Šviesiaplaukė mergina vėl pyksta, rėkauja. Aš prašau jos nekelti balso, o ji tada paima mano bandelę ir ima ją maigyti, rėkdama, kad pati už ją sumokės. O aš jai atsakau, kad išmaigytos šiaip ar taip nepirksiu, ir prašau vadovų kontaktų, nes atrodo, kad pardavinėjamos prekės „Norfoje“ nėra kokybiškos.
Ji man atšauna, kad vadovybė dirba Utenoje, ir toliau baisiausiai rėkia, nervinasi, erzinasi, klausinėja, kas aš tokia, kad čia atėjau aiškintis. Išsiimu telefoną, kad įsivesčiau jos duomenis, prašau dar kartą prisistatyti ir pasakau pati, kad esu žiniasklaidos atstovė ir kad šitokie jos pačios triukairamiai nesibaigs.
Kepėjėlė nebeturi ką pasakyti, toliau kilnodama kažkokius kibirus veblena ir tarsteli: „Na, gal į šitą nepapuolė.“ Kaip suprasti nepapuolė? Juk ne aparatai gamina bandeles, o pati kepėja. Ir jeigu nepapuolė, tai tik per jos aplaidumą, nenorą sąžiningai dirbti arba akivaizdų vagiliavimą!
Tačiau aš išeinu. Nebenori laukt nei mano dukrytė, kol aš išsiaiškinsiu santykius, o ir to cirko su pasitrankymais užteks „Norfos“ lankytojams.
Palikusi visas bandeles, išėjau iš prekybos centro susinervinusi. Dar ilgai mąsčiau apie susidariusią situaciją ir man kilo keli klausimai – mergaitė savo noru sau į kišenę deda bandelių įdarą ar su vadovybės žinia, kuri patyliukais laimina tokius darbus?
Kitas klausimas – ji manęs paklausė, kas aš tokia. O jeigu būčiau prezidentė, man bandelę ištrauktų iš po
prekystalio su 50 gramų uogienės? Jei aš parduotuvėje eilinė mama, tai man akis galima draskyti?
Dar man įdomu – ar tikrai pagal visus higienos reikalavimus į bandelių gaminimo cechą gali užeiti parduotuvės pirkėja su lauko drabužiais, lauko avalyne ir be specialios aprangos? Nepažeidžiamos jokios normos ir taisyklės?
Ir ar tikrai darbuotojos neturi būti prisisegusios kortelės su informacija apie darbuotoją (vardas, pavardė, pareigos)?
Ir tada dar – jei būtume visą bandelių stelažą peržiūrėję – visose bandelėse būtų buvę tie nelemti 50 gramų ar visgi visos bandelės būtų tuščios?
Atsakymą, atrodo, žinau.
***
Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis apgailestavo dėl moters aprašyto įvykio prekybos centre.
„Apmaudu, kad tai įvyko „Norfoje“. Šias bandeles kepa „Utenos duona“, tačiau noriu priminti, kad tokius dalykus galima lengvai ir greitai išspręsti kreipiantis tiesiogiai į parduotuvės vadovą“, – pažymėjo D.Ryliškis.
***
Įmonės „Utenos duona“ Vilniaus padalinių gamybos vadovė-technologė Jūratė Stražinskienė atsiprašė klientės ir paaiškino, kaip dedamas įdaras į bandeles: „Pirmiausia nuoširdžiai noriu atsiprašyti dėl savo darbuotojos elgesio, dėl sugadintos nuotaikos. Su kepėja kalbėsiuosi, priminsiu bandelių gaminimo technologijas, gero elgesio taisykles ir tikiuosi, kad panašūs dalykai nepasikartos.
Dėl įdaro kiekio bandelėse. Nelabai suprantu, kodėl kepėja įvardijo 50 gramų, nes, pagal patvirtintas receptūras ir technologinius aprašymus, bandelei su aviečių įdaru priklauso 20 gramų įdaro.
Gamybos metu nereikalaujama, kad įdaras būtų sveriamas kiekvienai bandelei atskirai – leidžiama pasisverti kiekį, skirtą, pavyzdžiui, 20-iai vienetų, ir padalyti 20-iai gabaliukų tešlos. Todėl tikėtina, kad vienoje bandelėje gali būti pora gramų įdaro daugiau, o kitoje pora gramų mažiau. Kad jo beveik nebūtų, žinoma, neleistina. Jei taip nutinka, įdarą privalės sverti kiekvienai bandelei atskirai.
Dėl apsilankymo ceche su lauko drabužiais – vienareikšmiškai negalima. Dėl kortelės su informacija, tai gamybos darbuotojams lyg ir neprivaloma.
Dar kartą atsiprašau“, – komentavo įmonės specialistė.
