Gimiau ir užaugau didmiestyje. Baigusi mokyklą įstojau į Vilniaus pedagoginio universiteto geografijos specialybę. Deja, baigus studijas darbo pagal specialybę susirasti nepavyko.
Gavau tik pasiūlymą dirbti „Maximoje“, bet aš juk ne tam 4 metus mokiausi. Ilgai galvojau ir nusprendžiau, kad noriu pakeliauti. Internete pilna visose pasaulio šalyse auklių ieškančių šeimų skelbimų. Kadangi mokykloje mokiausi prancūzų kalbą, nusprendžiau rinktis Prancūziją.
Internetu susisiekiau su prancūzų šeima. Ji nusprendė mane priimti. Man jie irgi patiko. Taigi būdama 22 metų išvykau į Paryžių auklėti keturių mažųjų prancūzų. Už darbą mokėjo visai neblogai. Leido lankyti prancūzų kalbos kursus. Šioje šeimoje dirbau 1,6 metų. Buvau tikrai laiminga. Ir šiandien palaikome santykius su šia šeima.
Vėliau nusprendžiau išsilaikyti prancūzų kalbos egzaminą. Norėjau studijuoti. Pavyko iš pirmo karto. Įstojau į universitetą ir pradėjau studijuoti pradinių klasių pedagogiką. Visada norėjau tapti mokytoja, o Lietuvoje, deja, mokytojos nevertinamos.
Norėdama pragyventi turėjau dirbti padavėja. Buvo sunku, bet skųstis negalėjau.
Studijuodama sutikau žavų afrikiečių kilmės prancūzą. Jis tuo metu buvo teisės absolventas. Pamilau iš pirmo žvilgsnio. Padraugavome šešerius metus ir susituokėme.
Šiuo metu auginame dvi dešimties ir šešerių metų dukras. Mano vyras dirba teisininku, o aš mokykloje mokytoja. Esame be galo laimingi. Vyresnioji dukra šoka baletą, o jaunesnioji lanko meninę gimnastiką ir svajoja tapti gydytoja.
Aš priėmiau Prancūzijos pilietybę. Į Lietuvą grįžtame retai. Dažniau mus lanko tėvai. Niekada nesigailėjau, kad nusprendžiau palikti Lietuvą. Likimas man buvo dosnus visais atžvilgiais.
Lietuvoje žmogus nevertinamas kaip asmenybė. O Prancūzijoje gerbiamos bet kokios rasės ir tautos žmogus, niekas čia nesityčioja iš neįgaliųjų. Ir pensininkai gyvena oriai – turi daug lengvatų, o mūsiškiai, deja, skursta.
Galbūt kada nors pragyvenimo lygis ir pasikeis, bet manau, kad tai bus labai labai negreitai.
