Aš iš prigimties esu vadybininkas. Ne visiems duota tokia „Dievo dovana“.
Dirbau dar sovietiniais laikais, nuo 12 metų. Padėdavau motinai, kuri mane pagimdė. Dainavau chore „Ąžuoliukas“, noriu pareikšti padėką Vytautui Miškiniui.
Nuo 16 metų auginau agurkus, juos parduodavau. Pirmasis daržovių šiltnamis buvo Vilniuje. Nuo 18 metų dirbau pardavimų vadybininku.
2006 m. mane sumušė – nebuvo už ką, jie buvo girti. Visiškai nekalbėjau, atmintį praradau, nežinojau, kas aš toks.
Po truputį atmintis grįžo, prisiminiau, kas aš toks. Reikėjo rizikuoti sveikata, kad atgaučiau sportinę formą, pajusčiau ekstrymą.
Prašiau išmaldos, reikėjo apsimesti valkatūzu ar džiumbru, gėriau, kad būtų įtikimiau. Drebančiom rankom, nesiskutęs – taip vadinasi „šaudyti“ kapeikas. Reikia išmanyti psichologiją – kaip prieiti ir ką sakyti, tai mano stilius.
Gyvenimiška patirtis pravertė.
Dabar Lietuvoje prištampuota vadybininkų, kurie neturi jokios patirties, jie papildė bedarbių gretas. Keista, kaip dabar dirba vadybininkai - jie daug kalba, bet ne visi gali parduoti.
Noriu išklausyti kitas nuomones... Palieku atvirą klausimą.
