Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Lygių galimybių plėtros centras ir Vilniaus miesto krizių centras išdidžiai pristato „reklaminę kampaniją“, kurioje smurtaujantys ir moteris menkinantys vyrai prilyginami asilui, kiaulei bei šuniui. Gyvūnams, kurie bjaurių žmogiškų savybių neturi ir niekada neturės.
Kokia skurdi vaizduotė buvo tų, kurie šias „reklamas“ kūrė, kokia menka organizatorių savigarba, kad paleido jas į pasaulį? Kuo dėtas gyvūnas, jei lietuvių kalba turi kvailą žodį „šunsnukis“ ar posakius „nebūk kiaulė/asilas“ ir pan. Ar tai reiškia, kad kuris nors iš šių gyvūnų yra susijęs su smurtu prieš moteris?
Iš visų man žinomų kalbų mes esame vieninteliai, kurie, kalbėdami apie gyvūnus, atskiria žodžius „valgo“ ir „ėda“, „miršta“ ir „dvesia“. Iš visų mano aplankytų šalių esame vieninteliai, kurie vis dar iki galo nepripažįstame kaniterapijos ar vejam iš autobusų šunis-vedlius.
Esam tokie atsilikę, kad darsyk tai demonstruojam itin žemo lygio „socialiniais projektais“, kurie negana to, kad neskatina nieko gero (išskyrus kažkokį bandymą sugėdinti gal – nesuprantu, nes „reklama“ tikrai prasta), bet dar ir pozicionuoja grynų gryniausią neapykantą prieš konkrečią veislę – „reklamoje“ yra stafordšyro veislės šuo. Jie yra vieni iš nuostabiausių šeimos šunų, neturintys visiškai nieko bendro su kenčiančiomis moterimis, atvirkščiai – dėl lietuvių tamsumo yra patekę į kažkokių tariamai kovinių veislių „sąrašus“.
Atkreipiu dėmesį – anksčiau panašiuose, gal tik nereglamentuotuose „sąrašuose“ pabuvojo ir vokiečių aviganiai, rotveileriai, dobermanai ir kiti puikūs, puikių darbinių savybių šunys, todėl tik laiko klausimas, kada už visuomenės ribų atsidurs ir jūsų auksiukas ar papūgėlė. Net jei šuo tvarkingas, socializuotas, dresuotas, stabilios psichikos, o svarbiausia – siejamas glaudaus ryšio su šeimininku.
Ne veislė apibūdina agresyvų šunį, o jo šeimininkas. Ne stafordšyras apibūdina vyro agresiją prieš moterį, o mušeika. Ne kiaulė (beje, vienas iš intelektualiausių gyvūnų) apibūdina pašiepiantį vyrą, o pašaipūnas. Ne asilas apibūdina kvailumą, o kvailys. Nėra kovinių šunų veislių, tačiau deja, yra koviniai žmonės.
Vieni iš šokių – šitos „reklamos“ kūrėjai ir tie, kurie leido jai pasiekti eterį. Jie, neturėdami nei menkiausio supratimo šiuo klausimu, stokodami vaizduotės ir, įtariu, profesionalumo, kuria tokius produktus, kurie ne ragina reaguoti į smurtą, o skatina neapykantą niekuo dėtiems gyvūnams.
Esu viešųjų ryšių atstovė. Dirbu su įvairiomis reklaminėmis priemonėmis kiekvieną dieną. Turiu žinių ir gabumų atskirti gerą produktą nuo blogo „prakištuko“. Turiu kompetencijos tai vertinti.
Auginu labradoro mišrūną, kuris į mano šeimą pateko dėl neatsakingų buvusių jo šeimininkų. Man nesuprantama, kaip visavertis mano šeimos narys – mano šuo – galėtų būti lyginamas su blogu žmogumi, jei yra draugiškas, atsidavęs, ištikimas, nuoširdus, koks tik gali būti šuo?
Pas mus labai jau gajus sovietinis palikimas, kad šuns vieta prie būdos. Esu užkietėjus optimistė, todėl tikiu, kad vieną dieną tai pasikeis. Kad pagaliau pripažinsim nepakeičiamą šunų pagalbą neįgaliems ar sergantiems žmonėms.
Taip, specialiai paruošti šunys jau seniai ne tik dirba policijos ar sienos apsaugos tarnyboje, ieško žmonių griuvėsiuose, bet ir įspėja dėl epilepsijos ir kitų priepuolių, taigi su šeimininkais eina visur (taip, taip, ir į parduotuves, ir į ligonines, ir į bažnyčią), labai labai anksti perspėja šeimininkus apie vėžį, dvasiškai bei fiziškai padeda dvasinės bei fizinės negalios kamuojamiems žmonėms, nuramina skausmus, mažina kraujo spaudimą, asmeniškai žinau atvejį, kai sutrikusio vystymosi vaikui padėjo pradėti kalbėti. Vardinti galima be galo.
Sakot, neauginu stafo ar pitbulio, taigi nieko nesuprantu apie šunis? Anaiptol. Auginčiau, jei turėčiau vaikų ir man reiktų auklės, nes, kaip ir visi teisingai auklėjami, dresuojami ir socializuojami šunys, šios veislės atstovai yra nuostabiausi šeimos šunys.
Dar menkiau išmanantys sakys – oi, taigi čia tik šuo, už jį negali atsakyti 100 procentų. Netiesa. Galiu atsakyti ir net privalau. Atsakomybė už šunį nereiškia kažkokio mistinio numatymo, ką jis padarys kitame žingsnyje, nes savaime suprantama, kad po akimirkos ir dangus griūti gali. Atsakomybė už gyvūną yra jo priežiūra, auklėjimas, ryšio stiprinimas, socializacija, pastangos, kad gyvūnas nepatektų į situacijas, kuriose jis išsigąs, pasijus nepatogiai, kuriose jį gali įskaudinti, ir jis gali neadekvačiai reaguoti (pavyzdžiui, su išdykusiais vaikais), kad neteisingomis priemonėmis nebus apribota jo laisvė, kad jis bus ir jausis esąs šeimos narys, kad bet kokios dėl jo ar šeimininko kaltės kilusios problemos ar nepatogumai bus sprendžiami, nepamirštant nei žmogaus, nei šuns interesų.
Aš jau nekalbu apie kakučių rinkimą, nes visi normalūs šeimininkai tai seniausiai daro, o kas nedaro, paprasčiausiai yra to paties lietuviško „ne mano daržas, ne mano pupos“ mentaliteto nevalyvi būrai, kurie ir po savo užpakaliu ne kažką nusivalo. Gyvenu Klaipėdoje ir galiu patikinti, kad žmogaus tortų čia matau ne ką mažiau, nei neatsakingų žmonių paliktų jų augintinių dovanėlių. Reikalų ir besiplaikstančių parudusių servetėlių galima rasti ir centre, ir pajūryje bet kuriuo metų laiku.
Štai, ką tik sukūriau socialinę reklamą: uždėkit kakojančiam šuniui žmogaus veidą ir parašykit „nebūk žmogšūdis“. Bus puiki socialinė akcija šunų savininkams – nedarykit kaip žmonės daro.
Jau girdžiu sakančius, ką šita mergiotė išmano, jei gyvena su šimtu šunų kaip kokia senmergė ir nesupranta, kas yra smurtas šeimoje. Nesuprantu, tiesa. Mano sužadėtinis – šunsnukis, paršas ir asilas, nes jis yra nuostabus vyras. Nes visi šie išvardinti gyvūnai neturi nieko bendro su smurtu prieš moteris, jų įžeidinėjimu ar žeminimu. Aš irgi esu šunsnukė, kiaulė ir asilė, nes myliu visus gyvūnus ir esu tikra, kad tai – pirmiausias gero žmogaus bruožas.
Kaip kovoti su opia problema – smurtu šeimoje? Tikrai ne tokiais „socialiniais projektais“. Jie paprasčiausiai neveikia. Pradėkit, mielos mamos, nuo savo berniukų auklėjimo, ką reiškia mylėti ir gerbti moterį, o ne tenkinkit visus jų norus nuo gimimo iki keturiasdešimtojo gimtadienio. Pradėkit, mieli tėčiai, nuo pavyzdžio savo šeimoje, ką reiškia būti tikru vyru.
Mieli šeimos nariai, mokykit vaikus nuo mažų dienų mylėti silpnesnius, ir tas pats šuo bus ne tik geriausias draugas, bet ir puiki prevencija. Galų gale, žmogus, iš tiesų mylintis gyvūnus, nebus despotas.
O jūs, šios „reklamos“ kūrėjai, nepamirškit, kad net ir gero tikslo siekiant, socialiniai projektai, kuriuose yra tiek negatyvaus prieskonio, neveiksmingi. Padėkokit neišmanėliams, kurie jums sumokėjo. Esu tikra, kad patys, jei turite bent kiek nuovokumo, iš jų juokiatės, prakišę nieko vertą produktą.
***
Atsako Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė atkreipė dėmesį, kad visuomenėje pastebėtas paradoksas – jautrumas gyvūnų teisėms yra didesnis nei smurtą šeimoje patiriančioms moterims:
Kalba yra ne tik komunikaciją laiduojantis įrankis. Ji veikia mūsų savimonę ir atskleidžia visuomenės mentalitetą
formuojančias struktūras. Žmogaus ir gyvūno priešpriešinimas, pastarąjį laikant žemesniu, liudija įsišaknijus antropocentrinę mąstyseną, kuri vertybių hierarchijoje žmogų iškelia aukščiau kitų gyvybės formų.
Tokias suvokimo struktūras apsprendžia ne gyvūnai. Ne jie lietuvių kalboje įtvirtina žodžius/posakius „šunsnukis“, „nebūk kiaulė/asilas“ ir pan. Galimybę apibrėžti ir sudėti prasmę į žodžius turi tie, kas disponuoja galia. O ši galia pasižymi ne tik antropocentriniais, bet ir patriarchaliniais bruožais.
Lietuvių kalboje gyvūnai priešpriešinami žmogui kaip žemesnė kategorija. Tačiau žmogui priešpriešinama ir moteris. Šiam faktui įtvirtinti turime ir „šaunių“ posakių. Pavyzdžiui, teiraujamasi, „kas yra geresnis žmogaus draugas, moteris ar šuo?“ ir atsakoma pastarojo naudai.
Moterų dehumanizavimas ir jų kūno nusavinimas yra ypač plačiai paplitusi, natūralizuojama ir praktiškai nekvestionuojama praktika. Moterims kaip ir gyvūnams pripaišomos žmogaus padarytos nuodėmės – jos kaltinamos tuo, kad nepaklusta komandoms, provokuoja, nusipelno, prisiprašo smurto ir manipuliuoja juo, o kai gindamosi sureaguoja agresyviai ir panaudoja jėgą, yra pasmerkiamos, nuteisiamos, paskelbiamos esant už įstatymo ribos. Labai jau daug paralelių, ar ne?
Tačiau pastebime ir paradoksą – jautrumas gyvūnų teisėms visuomenėje dažnai būna didesnis nei smurtą šeimoje patiriančioms moterims. Beglobiais gyvūnais besirūpinančioms organizacijoms paramą surinkti paprasčiau (nesakau, kad paprasta), nei toms, kurios dirba smurto prieš moteris srityje. Gyvūnų teises raginame ginti (nes jie, „mažieji“ mūsų draugai, negali apsiginti patys), o moterys – dehumanizuotos ir sudaiktintos dažniausiai paliekamos gintis pačios mirties grėsmės akivaizdoje.
Žmogaus elgesys ir vienu, ir kitu atveju nekvestionuojamas, jo veido nematome reklaminėje medžiagoje, nes gyvenime to taip pat nedarome, tiesiog neišdrįsdami oponuoti tiems, kieno rankose galia.
Jei skurdžios vaizduotės pagimdyta reklama paskatins (panašu, kad tai jau daro) kūrybingas, prasmingas ir Lietuvos kontekstui inovatyvias diskusijas apie mūsų vartojamos kalbos (įskaitant vizualinę) antropocentrizmą, šovinizmą ir seksizmą, o nuomonių apsikeitimo procese suvoksime savo pareigą keisti ydingas praktikas, žengsime bent vieną žingsnį siekiamo bendro tikslo kryptimi, nes lyčių lygybės nuostatas puoselėjančios visuomenės yra kur kas jautresnės ir gyvūnų teisių apsaugos klausimams.
