Skaitant komentarus po portalo lrytas.lt rašiniais, vienas iš komentarų užstrigo. Nežinau net kuo – ar savo pastovia tvirta pozicija, ar intriguojančiu slapyvardžiu. Spendžiant iš paskutinės vardo raidės, tai buvo moteris, o iš griežto tono – velniai žino kas.
Čia kartais publikuoja ir mano rašinius. Ir stebino vienodas skirtingų mano rašinių vertinimas: „Man nepatinka,
apie ką jūs rašote, ir nepatinka, kaip rašote.“ Kita vertus, kam skaityti ir dar rašyti komentarą, jei nepatinka?
Tačiau po kažkelinto rašinio pasirodė ir paguodos žodelis: „Man nepatinka, kaip rašote, bet man patinka, kad jūs nesustojate rašęs.“
Neapsikenčiau ir atsakiau į komentarą. Netrukus gavau atsakymą su nuostaba, kad atkreipiau dėmesį ir net atsakiau. Prisipažinau, kad medžioju jos komentarus, į ką gavau paprastą tiesmukišką atsakymą: „Geriau mane medžiotumėte, būtų daugiau naudos.“
Iš patirties žinojau, kaip reaguoti į tokius nevienareikšmius pasiūlymus, todėl tuoj įmečiau nuorodą, kaip man parašyti. Sutinku, kad tai ne pagal taisykles, kad vyras turi gauti moters kontaktus ir pradėti ją medžioti,
bet akiplėšiškai pasilengvinau sau medžioklę.
Tiesą pasakius, nesitikėjau gauti laiško ir keletą dienų net netikrinau savo konspiracinio elektroninio pašto. Buvau priblokštas, kai po kelių dienų radau laišką su tuo pačiu slapyvardžiu.
„Provokacija, – dingtelėjo mintis. – O gal tai visai ne moteris?“ Nesu specialistas, kad iš kelių sakinių nustatyčiau, kas rašo – vyras, moteris ar dar kažkas.
Surizikavau ir atsakiau. Užsimezgė malonus elektroninis dialogas. Pasigyriau, kad kartais darbo reikalais važiuoju pro jos miestą, kurio koordinates nustačiau pagal IP, ir mielai padovanočiau savo atspausdintą rašinėlį su autografu.
Kai pateikęs tokį naivų ir kvailą pretekstą gavau telefono numerį, seno, patyrusio vilko kailiu pajutau pasalą. Tačiau Rubikonas buvo peržengtas ir trauktis buvo gėda. Toks drąsus, mielas, net truputį akiplėšiškai atviras bendravimas privertė pasijusti ne medžiotoju, o medžiojamuoju.
Smalsumo ir azarto vedamas parašiau telefoninę žinutę, nes laiške buvo prierašas: „Esu ištekėjusi, prieš skambindamas parašykite žinutę.“ Moteriška konspiracija.
Netrukus gavau leidimą paskambinti ir išgirdau mielą moterišką balsą, visai neatitinkantį komentarų tono. Be jokių ilgų įžangų lyg seni geri pažįstami susitarėme susitikti.
Dėl šventos ramybės pirmam pasimatymui paskyriau atvirą ir viešą vietą, bet nusprendžiau gėlių nepirkti, nes žmonės ne taip supras, jei gėles reiks įteikti vyrui. Kai esi daug metų laimingai vedęs, tai savisaugos ir atsargumo refleksai savaime išsivysto.
Manau, visi, sukdami, nors ir platoniškai, į šalį, tikimės rasti kažką gražiau nei turime, nes kam tada sukti ir rizikuoti. Dėl skaičiaus?! Tik neatsakingi paleistuviai suka dėl skaičiaus ir mylisi su bet kuria, nors truputį judančia. Aš visada jaučiau saiką, ribą, kurios negalima peržengti, ir vertinau kokybę.
Ir šį kartą vyliausi, kad tai bus ne plaštakė, ne per stora, ne per plona, ne moksleivė, ne senjora, ne ragana iš pasakų pasaulio, o svarbiausia ne... Visi žinote, ko nenorėtumėte sutikti eidami į pirmą pasimatymą. Kita vertus,
ko sukti galvą, juk ne prie altoriaus reikės vesti.
Bet jos skambutis likus penkiolikai minučių iki pasimatymo pasėjo paniką. Tas pats malonus moteriškas balsas informavo, kad ji jau vietoje ir manęs laukia. Kažkoks įtartinas stebuklas ir tą nuostabą taktiškai išsakiau maloniam balsui. Buvau maloniai nustebintas jos rūpesčiu: „Aš labai bijau, kad jums nereikėtų laukti, juk jūs dabar darbe.“
Toks rūpestingumas dar labiau sukėlė įtarimų dėl gresiančios kiaulystės. Nuo kada moterims, einančioms į pasimatymą, rūpi vyro darbo laikas? Neteko dar sutikti tokios sąmoningos. Bet smalsumas – galingas variklis, o vyriškas ego – geras kuras tam varikliui, todėl netrukus įvažiavau į sutartą vietą – degalinę.
Pastatęs savo automobilį pakraštyje, keletą minučių pasivaikščiojau po aikštelę ir, įsitikinęs, kad nėra jokių „uodegų“, užėjau į kavinę. Ir... tuščioje kavinėje prie stalo sėdėjo nei per sena, nei per jauna. Nei stora, nei plona ir ne
ragana iš pasakos, o miela moteris, kuri patiktų bet kuriam vyrui.
Dar nespėjus apsižvalgyti, be jokių įžangų užsimezgė malonus dialogas, kuris paprastai vyksta tik tarp seniai pažįstamų žmonių. Vis dėlto, šiek tiek bijodamas viešumos (Lietuva maža ir pažįstamus dažnai sutinki tada, kai nederėtų juos sutikti) pasiūliau nueiti į mano truputį didesnį nei lengvasis automobilį. Tas lengvumas, su kuriuo ji sutiko, pakvipo kažkokia intriga, bet jau tikrai nebuvo kur trauktis.
Bendraudamas temomis apie vaikų auginimą, neištikimybę, apie ribas, kurių ji niekada neperžengtų, šeiminius santykius, literatūrą ir net politiką, niekaip negalėjau suprasti pasimatymo tikslo. Viena buvo aišku – kad tai ne eilinė plaštakė, o išsilavinusi protinga moteris, kuriai tikriausiai atsibodo šeiminė kasdienybė prie puodų.
Tiesa, ji garantavo, kad buvo, yra ir išliks ištikima vyrui, nors mūsų slaptą susitikimą įvardino kaip savotišką neištikimybę. Nesutinku. Esu įsitikinęs, kad nekaltas flirtas nėra nusukimas į šoną ta negražiąja prasme ir taip atrodo tik liguistiems pavyduliams.
Seniai bebuvau taip maloniai ir ilgai bendravęs. Tiesa, nuolat žvilgčiojau į jos telefoną, ar nefilmuoja, ir į rankinę, nes apie klastingai jose tūnančius diktofonus žino visi. Laisvas, atviras pokalbis, tiesmukiški klausimai priminė žurnalistę. Todėl atsargiai rinkau žodžius, į konkrečius klausimus atsakinėjau abstrakčiai, aukštomis frazėmis ar su humoru, nes gyvenime už pernelyg didelį patiklumą esu nudegęs nagus.
Tik su ja išsiskyręs, ramiai apmąstęs ir gavęs keltą malonių žinučių su tvirta nuostata pratęsti pažintį, supratau, kad gavau daug daugiau, nei galėjau tikėtis.
Kartais sutinki žmogų ir iš karto supranti, kad jis tas, kurio ieškojai visą gyvenimą, kurio tau visą laiką labai trūko. Ne,
ne, ne tam, kad būtų galima tapti meilužiais, mylėtis, tuoktis, auginti vaikus, bet tam, kad užpildytume tuštumą, kuri nuo gimimo yra daugelio žmonių galvose, širdyse ar tiesiog kažkur šalia.
Tik sutikęs tokį žmogų suvoki, kokia buvo baisi ta tuštuma, lydėjusi tave visą gyvenimą, bet, deja, nuo tos akimirkos pasikeičia ir gyvenimas. Vieniems į gerąją, kitiems į blogąją pusę. Kiekvienam sava tuštuma, kiekvienam likimo skirtas žmogus, užpildęs ją.
Tokia neįprasta pažintis su komentatore B. užpildė tą tuštumą ir įkvėpė pradėti rašyti kūrinį pavadinimu „Išvarytieji iš Žemės į Rojų“. Tikiuosi, ji prisijungs ir tai bus dviejų lrytas.lt komentarų dėka susipažinusių žmonių romanas.
Man rodos, ta miela komentatorė taip pat rašo į lrytas.lt. Gal ji papasakos savo įspūdžius.
