Aš tave pakviečiau, tu iškarto atėjai. Ir tai yra mūsų uždrausta meilė Meilės mieste. Ir čia viskas kaip sapnas. Sapnas rūke paskendusiame Paryžiuje. Ir Paryžiaus dangus visas pilkas – koks jis poetų apdainuotas.
Tą akimirką, kai užėjome į viešbutį užsiregistruoti ir pasidėti daiktus, pasijutau lyg bučiau meilužė, kurią atsivedei vienai nakčiai. Jau važiuodama traukiniu į Paryžių susitikt su tavim nujaučiau, kas manęs tame viešbutyje laukia.
Bet norėjau ištrūkt iš rutinos, iš Provanso, kuriame jau buvau užsisėdėjusi, todėl šią nuojautą užgniaužiau. Ir tas keistas mamos pasakymas: „Tu tik su juo nemiegok.“ Nors ji puikiai žinojo, kad mes esam tik draugai ir nieko daugiau.
Viešbutyje visur dvelkė prabanga, net marmuras skleidė savotišką kvapą. Visi man šypsojosi. O gal greičiau tavo kreditinei kortelei? Aš trypčiojau vietoje nedrąsiai – prie tokios prabangos nesu pratusi, o tau tai – tiesiog kasdienybė, po kurią gali nardyt kaip žuvis vandeny.
Nors ir pažįstami mes nuo vaikystės, vis tiek jaučiausi nejaukiai, nes tik tuomet suvokiau, kiek daug mus skiria.
Grįžę iš pasivaikščiojimo mieste, gėrėme raudoną prancūzišką vyną. Tu glostei man rankas, plaukus, nugarą... Dar tokio žavingo tavęs nebuvau mačiusi. Siurbiau tave akimis ir žavėjausi, kai pokštaudamas skėsčiojai rankomis, o aš negalėjau nustoti juoktis.
Viskas, ko norėjau, tai ištarti: „O, sustok akimirka žavinga“. Norėjau pasilikti čia ir dabar. Su tavim. Visam laikui. Sustabdyti akimirką.
Ir štai – jau buvau beišeinanti į parduotuvę, nes užsimaniau sūrio prie vyno, bet tu nenorėjai manęs išleisti, todėl pagriebęs už rankos įsitraukei pas save į lovą... Apkabinai tvirtai ir vyriškai, jaučiausi pati svarbiausia.
Lietei mane visą, o aš leidausi. Nedariau nieko. Tiesiog gulėjau. Neaimanavau ir nedūsavau. Atsiribojau. Mano mintys buvo už tūkstančių kilometrų.
Iš vienos pusės atrodė teisinga pajausti tavo lūpų skonį, pajausti tave savyje, įkvėpti tavęs, sugerti tavo kvapą. Bet... Galų gale atsukau tau nugarą. Iš baimės – kad kitą rytą atsibusim ir suprasim, kad tai buvo klaida, didžiausia klaida, kokią tik galėjom padaryti. Kad mūsų keliai tuoj pat išsiskirs, o aš bijojau tave prarasti. Juk mūsų sielos kaip dvynės ir vienas kitą suprantam be žodžių.
Kitą rytą buvom sutrikę, juk tą naktį prie intymumo pirmąkart priėjom, bet to neišpildėm, nes atstūmiau tave. Jaučiausi nejaukiai, nežinojau, kaip elgtis, nežinojau, ką galvoji, juk visąlaik vadinom save draugais.
Ir dabar norėčiau dar daug ką pasakyti, daug ką paaiškinti, bet negaliu – nemoku. Bijau išsklaidyti draugystės miražą.
Mes negalim būti kartu. Mes priklausom skirtingiems pasauliams. Nesakai to, bet aš tai jaučiu.
Žinau, kad ką tik išsiskyrei, nenoriu būti tavo dar vienas romanas, skirtas atsigauti po skyrybų.
Bet Dievas mato, kaip aš noriu tau reikšti daugiau. Ir taip, aš bijau, kad seksas sugriaus mūsų draugystę. Juk ir pats kartojai – kad mes tokie artimi, kad galim, va šitaip va, būti ir be sekso, kad niekas daugiau tokio ryšio nesuprastų, tik mudu. O be to, ir taip jau pasimokiau iš klaidų, kad nereikia pulti su vyru į lovą be santykių.
Taip ir atsisveikinom – greitu apsikabinimu prie metro vartų. Ir aš išėjau, nepažvelgusi atgal...
