Vos po metų tie patys „Regredior“ persivadino „Žas“ ir išleido visų laikų geriausią gangster repo albumą „Ū-žas“. Užkietėję metalistai tais gūdžiais 1995-aisias ne tik padarė perkamiausią ir grojamiausią repo albumą, bet vėliau jie pradėjo kepti popso, roko ir velnias žino kokių stilių gabalus, ir visiems buvo labai gerai.
Kaip bebūtų, to meto grupių tekstai buvo aiškūs, prasmingi, ir niekas nė neįsivaizdavo, kad tų laikų vienas geriausių ir aršiausių reperių Ezopas taps Seimo nariu ir Vilniaus hipsterių dievuku.
Palikau Lietuvą tais laikais, kai karaliavo „Žasai“, „Naktinės personos“, „Mango“, „Dinamika“, „Foje“ su Mamontovu. Į topus patekdavo ir „Sel“. Tada visi Lietuvos eržilai lydėsi nuo Irmos kojų, jos ilgų raudonų batų, tada Lietuvoje gyveno beveik keturi milijonai žmonių, gatvės, parkai buvo pilni, o mobiliakai paplito tik 2000 metais.
Kol aš klausiau ir tebesiklausau „Prodigy“, Lietuvos pensininkai jau kokius trisdešimt metų ištikimai klausosi „Žentų“, Kučinsko, Dambrausko, Ovidijaus Vyšniausko, Cicino ir visokių „Balių“ dainuškų ir vargo nemato.
Ko reikia, kad svajonės išsipildytų?
Įsijungiau „Youtube“ paklausyti šiuolaikinių dainų ir prieš mano akis išdygo kelios merginos su silikoninėmis krūtimis, kurios dainuoja:
„Išpildyk mano norus ir aš būsiu tavo,
Įberk daugiau noro ir skrisime kartu,
Išpildyk mano norus ir daug mano svajonių,
Įkvėpki daugiau oro ir apkabink mane.“
Šio klipo potekstė jaunoms merginoms sako, kad reikia investuoti maksimaliai į save, tada susirasti vaikiną prie babkių, kuris nusiveš į išsvajotąją Turkiją ar Egiptą. Kiek aukštesnio lygio mergytės norėtų į Kankuną ar Varaderą, o jau aukščiausios prabos piranijos nori tokio, kuris jas nusiskraidintų į Bora Borą, Honolulu ar Seišelių salas.
Vaikinai, kurie skirstosi į pacukus, pacus ir diedus, galvoja panašiai. Pacukai ir pacai strimgalviais važiuoja darinėti žuvų į Norvegiją, kur gyvendami keliese vagonėlyje mintyse skaičiuoja kronas, kaip grįžę į Palangą vasarą galės įbrukti šviesiaplaukei olialiaškai, o jei dar nusipirks BMW ,tuomet visos kaimo olialiaškos kris po kojomis.
Diedai jau masto kitaip. Jie tiesiog ateina ir nusiperka tokią olialiašką.
Kodėl merginos Šiauliuose išbėga iš klubų?
Šiauliuose 5-7 min. prieš užsidarant klubams, pastebėsite masinį reiškinį, kokio nepamatysite jokiame kitame Lietuvos mieste. Prieš klubo uždarymą išeikite parūkyti ir pamatysite, kaip grojant priešpaskutiniam gabalui masiškai pradeda bėgti iš klubų merginos. Dažniausiai jos ramiai išeina iš klubo. Apsižvalgo, ar niekas nemato, susikimba rankomis ir staiga pradeda bėgti...
Vietinių paklausiau, ką visas šis pusiau masinis reiškinys reiškia. Pasirodo, tai vietinės olialiaškos, kurioms visą vakarą vyrai perka gėrimus, o kai ateina vakarėlio pabaiga, jos taip nusimuilina ir vaikinams įstumia ragą.
Dažniausiai jos taip elgiasi su miesto svečiais – kauniečiais, vilniečiais, klaipėdiečiais, NATO kariškiais. Dažniausiai tokios panos yra augusios darbininkiškose šeimose, regėjusios skurdą, neturinčios pinigų ir turinčios po kelis vaikinus, liaudiškai kalbant, draugaujančios keliais frontais.
Ateity jos taps kasininkėmis, pardavėjomis su dviem aukštaisiais ir sakys, kokie Lietuvos vyrai blogi, ir emigravusios į Angliją nusės pakistaniečių ir indų rajonuose.
Šis pupyčių klipas yra tiesiog analogiškas Rusijos, Baltarusijos, Kazachstano, Ukrainos olialiaškų muzikos klipams, kai kelios blondinės nusivežamos į Turkijos kurortą, kur jos pasimaivo jachtose, parodo silikonines krūtis. Prieš silikoną jos paprastai apskritai neturi krūtų. Silikono įdėjimo į tas mažuliukes krūteles operacijas finansuoja jų sugyventiniai mafukai. Kuomet pasibaigia mafukų pinigai ir juos uždaro ilgiems metams į kalėjimą, mergytės pasipusto padus ir pradeda ieškoti naujo sponsoriaus.
Gerai, jeigu pavyksta suvystyti kokį krepšininką ar turtingos šeimos atžalą. Deja, gyvenime yra taip, kad turtingi mėgsta lygiai tokius pat turtingus, kaip ir dideli pinigai mėgsta tik akliną tylą.
Lietuviška muzika – kaip rusiškas silikonas
Kai ateina 30-metis, merginų grožis pradeda vysti, ir kažkada buvę gražūs užpakaliukai tampa didelėmis celiulitinėmis spintomis su antresolėmis. Pažįstu vieną buvusią šokėją, kuri savo populiarumo viršūnėje taip išsikalinėdavo iš vaikinų, kad ją tuomet parvežti namo galėdavo tik tas, kuris vairuoja naujausią BMW. Šiandien ši mergina sveria 113 kilogramų, yra paskendusi alkoholizmo liūne ir net nebeprimena tos gražuolės, kokia ji kadaise buvo, nors jai tik 32.
Perklausęs šį muzikos šedevrą, įsijungiau 2014 metų lietuvių eurovizinį kūrinį skambiu pavadinimu „Attention“. Jeigu nuo kūrinio būtų buvęs nuimtas Matačiūnaitės vokalas ir uždėtas „Prodigy“ vokalisto Keitho Flinto vokalas ir keli stiprūs fuzuoti bytai, tai būtų vienas iš stipresnių „Prodigy“ kūrinių, kuris nenusileistų jų būsimajam hitui „Nasty“.
Aš esu labai geras forekasteris, ir jeigu naujausias „Prodigy“ kūrinys „Nasty" taps vienu iš Britanijos ir Lietuvos pavasarinių hitų, tai kita Lietuvos „Eurovizijos“ dainuška vėl užims garbingą dvidešimt trečią vietą.
Mes einam į Europą, norime būti vakariečiais, o kuriame Rusijos klausytojams pritaikytas dainas. Per mūsų dainas, klipus mes parodome pasauliui, kokie iš tikro mes esame ir kaip mes mąstome. O mes mąstome mužikiškai, kaimietiškai, provincialiai. Ir nesvarbu, kad mes esame pasistatę „Akropolius“, kad turime vienus aukščiausių reitų pagal interneto greitį pasaulyje – mes visi vis dar esame kaimiečiai.
Negana to, mes, 20-mečiai ir 30-mečiai, esame trečia karta nuo žagrės.
Jūs pasižiūrėkite reportažus iš kaimų, kaip kaimiečiai varo ant savo vaikų, seserų, brolių, kaimynų per pseudolaideles, kurių prodiuseriai trina rankomis, nes uždirbs tūkstančius eurų. Mes juokiamės iš tų prasigėrusių herojų, o juokiamės todėl, kad mes gyvename geriau už juos.
Lygiai taip pat anglai, šveicarai, amerikiečiai, netgi tie patys kaimiečiai norvegai juokiasi iš mūsų jaunų žmonių su universitetiniu išsilavinimu, kurie, pasibalnoję savo supuvusius automobilius, važinėja po Norvegiją ir siūlosi kaip piemenys, kaip samdiniai prižiūrėti norvegų ūkius. Ir Norvegai nesupranta, kodėl žmonės su universitetiniu išsilavinimu taip nusižemina, kad remontuoja, stato namus, dirba fermose, ūkiuose.
Tai nacionalinė tragedija!!!
Mūsų tauta yra su kompleksais ir mes tai bijome pripažinti. Mūsų žmonėms yra gėda dirbti paprastus darbus, nes tai nėra prestižas. Užsienyje visi aria prasčiausius darbus išsišiepę, nes žino, jog jų čia niekas nepažįsta. Pas mus yra tokia mada, kad jeigu nori, kad tave gerbtų, tu turi būti ponu.
Nori tapti lietuviškuoju ponuku? Tuomet išvažiuok į kokią Norvegiją, padirbk kokiam žuvų fabrike, grįžk po kelių metų su daug pinigų, nusipirk gerą mašiną, pasistatyk kokį namuką, įstok į populiariausią partiją, ir tu jau būsi ponas.
Jūs man paaiškinkit tokį fenomeną, kaip jau nepriklausomybės laikais gimęs jaunimas klauso rusišką popsą, nors visiškai nesupranta nei apie ką dainuoja, nei kas dainuoja. Klausyti rusišką muziką yra krūta, kaip ir vairuot BMW, keiktis rusiškais keiksmažodžiais, nežinant net jų reikšmės.
Netgi Kaune, Lampėdžių pliaže panos su vakariniu makiažu gliaudo semečkes, geria alų iš bambalių ir bent gerai, kad nusiskuta pažastis. Ukrainoje, Odesoje ir Kryme panos neskuta nei pažastų, nei kojaplaukių, tačiau kartu būna pasidariusios įspūdingus makiažus.
Tai mes vakariečiai ar tie patys pabaltijo ruseliai?
Baisūs laikai atėjo
Mūsų superpindos Vilniuje, Kaune visiškai nesiskiria nuo Charkovo, Donecko ar Maskvos mamyčių. Jos visos nori pabrėžti savo statusą, šokdinti padavėjas, personalą.
Mūsų aptarnaujantis personalas irgi ne ką nusileidžia. Vienoje Šiaulių kavinėje netoli autobusų stoties lankytojas gali išgirsti padavėjų, virėjų gyvenimo istorijas. Kol tu valgai kepsnį, jos nesibodi virtuvėje garsiai apkalbėti direktorių, pasipasakoti apie nevykusį šeimyninį gyvenimą.
Aš netgi išgirdau, kaip viena padavėja jau tris metus turi meilužį policininką ir išdavinėja savo fūristą vyrą, kuris dirba po 6 savaičių kadencijas tarp Vokietijos ir Prancūzijos.
Vat tokie atėjo laikai, kai mūsų vyrai turi išvažiuoti iš šalies, arti, uždirbti pinigus ir siųsti juos savo žmonoms, kurios juos mielai išleidžia su kitais vyrais, su kuriais vėliau pradeda slapta gyventi, o grįžus teisėtiems vyrams pasako, kad jie joms nebereikalingi ir teismas jiems priteisia mokėti alimentus. Ir tada mūsų vyrai nusižudo, prasigeria, degraduoja... Dar baisiau, kai teisėtam vyrui grįžus, vaikai tėvą pradeda vadinti dėde.
Taip, mes esame maži, mes turime mažos tautos kompleksą kaip danai, austrai, estai, belgai. Mes turime būti savimi. Mes turime labiau daugintis, nes jeigu mes taip gyvensime, mūsų tauta paprasčiausiai išnyks kaip išnyko prūsai.
Noriu, kad Vilniuje gyventų milijonas, Kaune milijonas, Klaipėdoje milijonas. Kad šie trys miestai būtų nemiegantys, kad mūsų būtų daug visur su įvairiausiomis nuomonėmis ir idėjomis.
O dabar teturime baltosios rasės gyvosios darbo jėgos bastioną, kuris palieka Lietuvą ir ieško geresnio gyvenimo svetur. Tuščia vieta laisva ilgai nebūna. Jei mūsų tauta išnyks, į Lietuvą atsikels kiti. Ir tada mus minės kaip prūsus. Mus prisimins, o galiausiai užmirš.
Pradėjau apie muziką, tai ir baigsiu apie muziką.
Suomiams atstovaus Downo sindromu sergančių muzikantų kolektyvas. Gal ir mums jau metas išsiųsti panašų kolektyvą? Kiek žinau, tiek Rokiškio, tiek Švėkšnos ir Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės turi aktyviai veikiančius chorus. Leiskime pasireikšti jiems ir sukurkime tokį klipą, kad išvydę jį mes didžiuotumėmės Lietuva.
Man būtų džiugu klausytis psichiatrijos ligoninės pacientų atliekamo Čaikovskio „Spragtuko“, o ir „Sel'as“ galėtų pradžiuginti publiką su internatokėmis šokėjomis.
