Prieš gerą dešimtmetį buvom šiokie tokie draugeliai. Buvau ką tik į Vilnių atvažiavęs savamokslis provincijos pankelis, o jis nuolat sėdėdavo „katedroj“ ir klausydavo „System Of A Down.“ Nevalgė mėsos, niekino G.W.Busho karą Irake ir svajojo apie dredus – tikras pankas, kokio gyvenime iki tol nebuvau sutikęs.
Esu dažęs jam plaukus, valgęs ne itin vykusius vegetariškus jo makaronus ir paskolinęs jam savo bosinę gitarą. Jis yra nuvedęs mane į porą pogrindinių pankų klubų, matęs mane atpylinėjantį Lukiškių aikštėj ir pradanginęs tą mano bosą. O paskui kažkaip dingo iš akiračio.
Kad dabar išsinuomavo patalpą visai šalia mano studijos ir kad taip vėl susitikom – visiškas atsitiktinumas. Bet džiūgauti ir bendrauti per daug neskubam. Nežinau, jis turbūt galvoja, kad vis dar pykstu dėl to praganyto antikvarinio boso, o aš įtarinėju, kad šiukšles koridoriuje kaupia būtent jis. Tai toks ir bendravimas.
Nė kiek nesistebiu, kad jam tinka gyventi be dušo ir virtuvės, ir kiek su ironija šypteliu patyręs, kad mėsą jis jau seniausiai sėkmingai valgo. Jei kažkas ir stebina, tai tik tai, kad dabar jis klauso kažką panašaus į „Modern Talking“. Ironiška, tiesa?
Tai tiek apie tuos pankus, ką čia bepridursi. Visus mus anksčiau ar vėliau gyvenimas per kurį nors galą padaro (daugiau ar mažiau lygius). Metalistai, pankai, gotai, reperiai ir visokie MC, tectonic‘o ir shuffle šokėjėliai, EMO ir dar velniai žino kas – kur jie visi pradingsta?
Rugsėjo pirmosios rytą susišukuoja gražiai plaukus ir tvarkingai apsirengę išeina į mokyklą. Visi atėjo ir praėjo. Taip ir dabartiniai hipsteriai praeis, paminėsit mano žodį.
Nes. Sunku atlaikyti spaudimą. Jaučiu tai savo kupra kiekvieną dieną. Kiekvieną dieną turiu būti buldozeriu dėl teisės būti savimi ir kurtis gyvenimą taip, kaip man rodos teisinga.
Anądien klausiau, kaip A.Užkalnis su R.Zemkausku per radiją šnekučiuoja. Daug perliukų jie ten pamėtė, apie karkvabalio paradoksą, pavyzdžiui. Kad mokslas negali paaiškinti, kaip tas vabaliukas skrenda. Pagal visus fizikos, biologijos ir kokius tik nori dėsnius jis skristi negali, o va skrenda, ir ką tu jam?
Pasiėmiau tą alegoriją ir traukiu iš kišenės kaip argumentą kaskart, kai tik užeina kalba apie mano rašymus.
„Ir Užkalniui, – sakau. – visi skaičiais ant popieriaus kažkada įrodinėjo, kad iš rašymo Lietuvoje nepragyvensi. O va, prašau.“
„Nu ką tu čia lygini, – sako. – Užkalniui tiesiog pasisekė.“
Tebūnie mano grafomanija manęs niekur nenuves. Ar tai kam nors trukdo?
Trukdo.
„Kodėl negali būt kaip normalus žmogus, Virgi. Dirbti normalų darbą, keikti visą pasaulį ir feisbuke dalintis P. Coelho citatomis apie tai, kame yra laimė.“
Aj, bala nematė. Kai nusprendžiau įsirengti studiją, kad galėčiau groti ir vaikus mokyti, tai lygiai taip pat visi man (skaičiais) įrodinėjo, kad tai neveiks. Vienas advokatas, užuot savo darbus dirbęs, tris dienas siuntinėjo man darbo skelbimus.
„Su tavo gabumais, – sakė. – Sėdėtum sau ramiai kur nors valstybės tarnyboj ir švilpautum. O ar tu iš tų pamokų ir muzikų savo uždirbsi ką nors? Kam tau tie jaunimai visi?..“
Neaiškinau jam, kad ne dėl pinigų visa tai. Tik nusiunčiau interviu su Mamontovu: „Žmonės kartais bijo eiti paskui savo svajonę, nes apskaičiuoja, kad finansiškai tai neapsimoka. Tačiau kai išdrįsti žengti žingsnį, kartais sulauki netikėtų rezultatų. Aš nesvarsčiau, ar apsimoka, ar galėsiu iš muzikos gyventi.“
Kai aš taip sakau, tai ne visada išgirsta, reikia autoritetais pasiremti.
Kiekvienas yra perskaitęs bent penkioliką motyvacinių knygų ir „Cosmopolitan“ lygio pseudopsichologijos straipsnių apie pašaukimą ir „be yourself“ (liet. būk savimi-Red.); trys iš penkių turi tatuiruotę „believe“ (liet. tikėk-Red.) ir mažiausiai kas antras yra dalyvavęs firmos užpirktame seminare apie „think outside the box“ (liet. galvok plačiau-Red.). Bet kažkodėl visų jų lūpų kampučiuose ima kauptis putos vos tik pamačius bent vieną, lendantį iš tos „dėžutės“, ir visi jie po ranka turi po bytą tokiam uždaužyti.
Ar čia dėl to, kad visi mes norime būti šiek tiek kitokie ir šiek tiek laisvesni, bet bijome būti ne kaip „visinormalūsžmonės“?..
Velniop viską. Aš irgi kadais savo matematikos mokytojai sakiau, kad suaugęs negersiu ir nerūkysiu, nes tai yra kvailiausia, ką žmonija yra sugalvojusi. O bet tačiau.
Ir vis tik: einu Gedimino prospektu, sutinku bičiuką. Sveikinasi, pagarbiai klausia, kaip laikausi. „Dėkui, – sakau – Dėkui...“
Neturiu žalio supratimo, kas jis toks. Iš visko sprendžiant – muzikantas, gal su kokia grupe kada nors repetavo mano studijoj?..
Ties Lukiškėm sutinku pažįstamą su nematyta mergina. Sveikinasi neįprastai mandrai – matau, jog šiek tiek didžiuojasi pažintimi su manim, nori pasidemonstruoti prieš savo naująją draugę.
Ir kiek glosto tokie epizodai, ką čia slėpsi.
Kai nusigaunu iki studijos, užeina Ignas laido pasiskolinti. Persimetam keliom frazėm, kol jis dairosi po studiją.
„Tai čia viską pats padarei? Viskas čia tavo?“ – klausia.
„Na, taip.“
„Eik tu sau, – sako. – Pagarba.“
O kai pagalvoji – kas čia ypatingo? Nei vegetarizmas, nei rami valstybės tarnyba... Net nėr kuo pasipuikuoti. Ir drovu kažkaip – gyvenu tik malonumų vaikydamasis, tik tai, ką noriu darydamas.
