Su Eugenijumi pradėjome vaikščioti į pasimatymus jau abu būdami per trisdešimties. Ir nepuolėme iš karto į lovą: buvo ir gėlės, ir šokoladai, ir pasivaikščiojimai. Kaskart po pasimatymo palydėjęs pabučiuodavo. Iš pradžių į skruostą, paskui į lūpas, vėliau jau įsidrąsino glamonėms. Po beveik dviejų mėnesių vis dar nebuvome kartu praleidę nakties, tad negalėjau net įtarti, jog lovos sritis jam labai svarbi.
Baigiantis antrajam pažinties ir draugystės mėnesiui, buvome jau kaip pora pakviesti į gimtadienį. Mačiau, kad Eugenijus labai didžiuojasi gražia moterimi už parankės, visiems mane pristatė. Vos truputį išgėręs, nepamenu, gal tik butelį alaus ar daugiausiai du, jis pradėjo keistai elgtis. Visas išraudonijo, spaudėsi prie manęs stipriau net šalia stovint, atrodė, kad net nefokusuoja minčių.
Kai kiti svečiai buvo užimti kalbom ir tostais, paprašė išeiti su juo į koridorių. Išėjus įsitempė mane į gretimą kambariuką ir pradėjo stipriai bučiuoti. Labai susijaudinau. Man pasirodė gana ekstremali vieta, jaučiau didelę trauką, tikrai aistringai glamonėjomės.
Bet kai atėjo laikas sustoti, Eugenijus nebesivaldė. Bandė jėga apgręžti mane į sieną, atsitraukė tik kai gana piktai riktelėjau. Tuomet atsiprašė ir nuėjo į tualetą. Grįžo į šventę geros nuotaikos,
nusiraminęs. Stengiausi tik negalvoti, ką tame tualete darė.
Neilgai trukus įvyko ir mūsų pirmasis kartas. Važiavome į trumpą kelionę, kitą miestą, ir vieną naktį praleidome viešbutyje. Vieną, bet kokią... Maniau, koks pajėgus vyras, o aš, nors ne dvidešimties esu, bet jį traukiu. Tą naktį mylėjomės gal aštuonis kartus.
Grįžusi iš kelionės kurį laiką maniau, kad mums vadinamas rožinis periodas. Kai negali atitraukti vienas nuo kito rankų. O po kurio laiko pabodo: kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume, jis nors kiek susijaudina, tada į automobilį, į namus ir, atsiprašant, dulkintis. Pradėjau ieškoti veiklos, kur tai būtų sudėtinga, nes kiekgi galima.
Sykį šnekėjomės apie buvusias antrąsias puses ir jis pasakė, kad nė vienos rimtos antrosios pusės nėra turėjęs, bet nerimtų — gal apie šimtą su viršum. Kas tai yra – nerimtos, paklausiau. Atsakė, jog tos, su kuriomis kartą, kelis permiegojai, ir tiek. Šimtą su viršum! Man buvo šokas.
Dar vienas šokas ištiko, kai dalyvavau socialinės akcijos prieš prostituciją renginyje. Eugenijus mane lydėjo. Ir staiga nei iš šio nei iš to tokio renginio metu pasisako pirkęs moterį. Užsienyje – kuo egzotiškesnę, Lietuvoje irgi teko pabandyti. Esą kas čia tokio, juk jos pačios tuo mėgaujasi.
Kartą radau jo bufete vizitinę kortelę. Psichoterapeuto-seksologo. Kai paklausiau, papasakojo kaip juoką, kad viena
pažįstama jam paliko kortelę sakydama: „Pasigydyk.“
Paskiausiai „pasigydyk“ pasakiau ir aš. Kai kompiuteryje radau krūvas pornografijos, kai pradėjo klausinėti manęs apie mano draugių ir giminaičių seksualinį gyvenimą, kai paaiškėjo, kad turi manęs nuogos nuotraukų ir įrašų, kurių net nemačiau jį darant... Palikau Eugenijų išvadinusi iškrypėliu.
Neseniai dėl visai nesusijusių dalykų teko pačiai kalbėtis su psichoterapeute ir, užsiminus apie šiuos santykius, ji
papasakojo, jog tai iš tiesų yra liga. Davė man informacijos, padėjo geriau suprasti.
Jei būčiau žinojusi, kad tai tokia pat priklausomybė kaip alkoholis ar lošimai, tokia pat gydoma ir pagydoma liga, kas žino, gal būčiau likusi kartu, pasistengusi padėti.
Man išsiskirti dar nebuvo taip sunku, tačiau tikrai manau, kad yra moterų, kurios kankinasi dėl tokios situacijos santuokoje. Žinokite, tai yra liga. Drauge su vyru tikrai rasite pagalbos, jei kreipsitės.
Tikiuosi, kad jeigu Eugenijus skaitys ir atpažins save, jis kreipsis pagalbos taip pat.
