Baigusi „profkėje“ mokslus, įstojo į Šiaulių universitetą, ten toliau sėkmingai mokėsi. Buvo labai graži, todėl ir vaikinų dėmesio netrūko.
Pradėjo draugauti su Šiaulių verslininku, visiems labai gerai žinomu. Jis gerbė ją, bet kadangi mano dukra ne barakuda, kaip čia visiems labai užkliūva, kai mergina tik pradeda draugauti su turtingu vyru, gerai viską apgalvojusi nusprendė savo gyvenimą susieti su paprastu kaimo bernu, kuris taip pat mokėsi Šiaulių universitete.
Aš jai patariau: „Gerai pagalvok, su turtingu tu viską turėsi, o su kaimo bernu nebus lengva.“
O ji man atsakė: „Mes abu ne turtuoliai, sukursime šeimą ir gyvensime laimingai. Toks su tokiu.“
Na, baigė mokslus universitete, ištekėjo už kaimiečio ir išvažiavo laimės ieškoti į užsienį. Susirado darbus, pradžia nebuvo lengva, tapo nėščia, o dirbti ir toliau sunkiai reikėjo, nes vyras, kaimietis, nesugebėjo žmonos išlaikyti.
Pagimdė sūnų ir prasidėjo jos tas „gražus“ su lietuviu gyvenimas. Kaimietis pradėjo su darbdaviais pyktis, nurodinėti, kiek ir kada jam algos mokėtų, pradėjo savo sąlygas diktuoti darbdaviams. Žinoma, tai truko neilgai, išmetė iš darbo ir liko sėdėti namie su pašalpa.
Ir taip buvo metų metais. Iš to nuobodulio kaimietis pradėjo „žolę“ rūkyti, jei įsidarbindavo kur, padirbdavo mėnesį, tada pusę metų ar metus nedirbdavo... O mano dukra turėjo nuolatinį darbą, buvo gerbiama darbdavių. Bet pinigus turėjo šeimai uždirbti ji viena, vyras savo pašalpą gaudavo, ir viskas būdavo tik jo pramogoms ir „žolei“.
Ir kaip jūs galvojate, kiek tai galėjo tęstis? Dešimt metų, kol dukrai trūko kantrybė.
Šiuo metu ji ištekėjusi už užsieniečio, yra mylima, gerbiama, turi savo grožio saloną, vyras užsienietis – savo verslą. Sūnus yra mylimas.
O ką lietuvis jai davė? Ašaras ir nusivylimą.
