Tokia diena ateina ir Lietuvos menininkams kiekvieną pavasarį. Maždaug vasario pabaigoje valstybė išdalina pinigus meniniams projektams, kuriuos dar prieš Naujuosius teikė visi, kas tik turėjo nors menkiausią mintį, mintelę ar net blankiausią idėjūkštę.
Tuos mistinius milijonus meno reikmėms valstybės vardu dalina, skirsto, dozuoja ne mažiau mistinė Meno taryba. Nedaug kas žino tos tarybos darbo kriterijus, nedaug kas žino, kaip iš tūkstančių pateiktų projektų atrenkami verti įvertinimo – t.y. finansinio paskatinimo.
Iš tiesų apie tai žino tik tarybos nariai, nes taryba, jos ekspertai ir patarėjai nekomentuoja savo sprendimų. Kūrėjai tiesiog arba randa savo pavardę paskelbtame sąraše, arba neranda. Į tarybą narius deleguoja kūrybinės sąjungos, Kultūros ministerija ir kitos su kultūra ir menu susijusios institucijos.
Dar yra nežinia, kaip atrinkti meno ekspertai ir dar paslaptingesnis tarybos patarėjų korpusas.
Taigi, jei esi grynojo meno kūrėjas, esi labai priklausomas nuo subjektyvių sprendimų. Visiems žinoma, kad menas – itin subjektyvus dalykas: sunkiai pasveriamas ir įvertinamas. Taip, pavyzdžiui, vieniems graži pakrantės arkos skulptūra, kitiems – ne.
Taigi, kai tavo projekto ir tavo finansinių metų likimas atsiduria keliolikos veikėjų rankose, tu kaip menininkas, kaip idėjų generatorius, kaip žmogus, esantis kūrybinės minties avangarde, tampi labai pažeidžiamas ir savotiškas biurokratijos įkaitas. Nes kas gi žino, kaip tie tarybos nariai, jų patarėjai ir nežinia kokie ekspertai bendrauja tarpusavyje?
Juk jei tavo menas nepatinka tavo žanro kūrybinės sąjungos delegatui, o dar baisiau, jei drįsai kritikuoti sąjungos veiklą ar sąjungos vadovybę – tu tampi nuomonės, simpatijos/antipatijos, skonio ir dar nežinia ko įkaitu – be abejonės tavo cecho atstovas taryboje tikrai nereikš tau palankumo, koks bebūtų tavo menas. Matyt, didelė tikimybė, kad apie tave savo nuomonę tas tavo oponentas išreikš ir tarybos kolegoms.
Kas gi galėtų prieštarauti šventvagiškai minčiai, kad įvairių kūrybinių sąjungų delegatai nepasitaria tarpusavyje, įvertindami savo simpatijas ar antipatijas vieniems ar kitiems menininkams, tuo pačiu nulemdami sprendimus finansuoti ar nefinansuoti vienus ar kitus pateiktus projektus.
Taigi, vietoj to, kad menininkas beatodairiškai atsiduotų kūrybai, jis privalo pataikauti ir veidmainiauti kūrybinių sąjungų biurokratams, dalyvauti menkose intrigiūkštėse ir, o siaube, meluoti sau.
Taigi, nors daugelį metų įvairiausių cechų menininkai vis siunčia signalus vyriausybei ir renkamos valdžios atstovams, iš esmės niekas nesikeičia: kiekvienais metais keliolika paslaptingų žmonių – lyg mafijos krikštatėvių suvažiavimas – labai susireikšminę daro paslaptingus, kartais sunkiai paaiškinamus sprendimus, kurių rezultatas – gausybė pusiau kokybiško, „pritaikyto“ meno reiškinių ir keistų, nežinia kam reikalingų meninių rezultatų. Tuo pačiu – kiekvienais metais gausybė ir kokybiškų idėjų paliktų už borto.
Ir kas gi gali paneigti šnekas, kad mafija egzistuoja ir meno pasaulyje.
