Įsijungiu LRT radiją, laukiu. Tuoj išgirstu Marijų Žiedą ir... Netenku žado nuo diktanto teksto. Diktantas – karo tema. Lyg tai visų portalų ir dienraščių puslapiuose nuolat eskaluojamos karo temos būtų maža, ji parenkama ir diktantui.
Rašyti, žinoma, praėjo bet koks noras, nuotaika iš pat ryto sugedo, ko gero, visai dienai. Apskritai, negaliu priprasti prie nuolat aptarinėjamos karo temos, karo grėsmių ir įvairių karinių pratybų demonstravimų.
Niekaip nesuprantu, ar mes jau tapomi tokie priklausomi nuo pasirengimo karui, ar mus jau militaristinės temos taip užbūrė, kad negalime ištrūkti iš tų gniaužtų? Ar fantazijos ir temų pritrūko?
Juk šie metai Lietuvoje paskelbti ir Etnografinių regionų metais, ir Mykolo Oginskio metais. Kodėl neparengus diktanto šiomis temomis?
Be to, kovo 11-ąją minėsime gražią nepriklausomybės atkūrimo datą, juk ir šia tema yra kūrinių, kurie puikiausiai tiktų diktantui ir tuo pačiu primintų ketvirčio amžiaus nueitą kelią, įkvėptų nepriklausomybės išsaugojimui ne tik Lietuvoje, bet, kaip išskyrė radijo diktorė, ir Kryme rašančiuosius. Nes kas jau kas, o ukrainiečiai, tame tarpe ir Krymo gyventojai, karo baisumų prisižiūrėjo realybėje ir didesnių emocijų joks diktuojamas literatūros kūrinys jiems nesukels.
O jeigu tuo norėta pratinti mūsų mažuosius prie dažnesnių karo lėktuvų skraidymo, prie NATO pajėgų gausos Lietuvoje, tai šitas rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės „Pokalbis“ adresato nepasiekė. Juk vaikai, kuriems artimi kurmiukų pokalbiai, šio diktanto, ačiū Dievui, dar nerašė.
