Tai patvirtina prieš keletą dienų stebėta situacija prie vieno prekybos centro. Buvo gana ramus vakaras, jau temo ir aš, draugės pasiųstas nupirkti pieno, atėjau į prekybos centrą.
Visai netoli įėjimo būriavosi grupelė iš pažiūros 15–16 metų paauglių. Matėsi tikrai dar intelekto nepažeisti veideliai. Na, ir leksikonas tikrai nebylojo, kad tai bent vieną knygą perskaitę piliečiai.
Ką jie ten aptarinėjo, aš tikrai nesiklausiau. O ir noro nelabai daug buvo. Bet viskas dar buvo priešaky.
Priėjus prie kasos, mano ausis pasiekė jų ginčas su viena vidutinio amžiaus moterimi. Parduotuvė nedidelė, jie stovėjo prie pat įėjimo, todėl durys neužsivėrė. Pradėjęs klausytis suvokiau, kad pokalbis vyksta apie „gero“ darbo padarymą – alaus ir cigarečių nupirkimą.
Vaikinukai buvo kieti, bet ir moteriškė ne šilkinė. Visas jų pokalbis buvo tikrai labai ugningas, tad norėtųsi pateikti ištrauką iš jo, kai jis jau buvo pasiekęs savo patį aukščiausią tašką:
– Aš jums dar kartą sakau, jokių cigarečių aš jums nepirksiu! Nejau lietuviškai nesuprantat?
– Ar tau taip sunku nupirkti? Pinigus gi duosim ir nupirksi. Sena ragana tu. Smėlis iš kelnių byra, bet vistiek „naglavoji“.
– Ko jūs prie manęs priskretot? Dar kartą jums sakau – nepirksiu.
– Klausyk, tu, stora karve. Asile, berete tu neraliuota, gi gali prisikalbėti.
– Ne, nu jūs ir ligoniai. Aš jums gi penktą kartą aiškinu, kad nepirksiu, eikit pas tėvus, pas kaimynus, kad ir pas Anglijos karalienę, bet aš jums nei svaigalų, nei rūkalų nepirksiu. Supratot?
– Nu bet tu, boba, ir „skrega“, nejau tau taip gaila. Visa apiplyšus, naftalinu smirdi, vos bepaeini, bet vaidini čia didvyrę. Juk gali galvelė truputį nukentėt. Nebijai?
– Ar jūs nemanote, snargliai, kad aš jau per sena bijoti jūsų pasakų? Ypač, kai mes dabar esame viešoje vietoje, kur mus stebi vaizdo kameros.
– Na bet tu ir „mandra“. Ar neteks kokį kartą gailėtis dėl to? Kažkada teks gatvėj susitikt. O tada gali būti negerai.
Bet tuo metu išėjo apsaugininkas ir pokalbis pasibaigė. Išsigandę jaunuoliai išsilakstė, išvadindami moterį įvairiais įžeidžiančiais žodžiais.
Žinoma, tarp parduotuvėje buvusių žmonių kilo sąmyšis. Daugelis gynė moterį ir visaip stengėsi gėdinti tuos „drąsuolius“, bet tai buvo tik šnekėjimas vėjams.
Mane tai tikrai pribloškė. Dabar jau reikia bijoti, net tik banditų, valdžios ar girtų moterų, bet ir vaikų.
O ir tėvai kartais galėtų pasidomėti, kuo užsiima jų patys geriausi, švelniausi ir praktiškai aukso grynuoliai vaikučiai. Taip, tėvai dirba, jiems nėra laiko, bla bla bla ir dar kartą bla, bet manau, jei jau augini vaikus, tai užaugink juos normaliais visuomenės nariais.
Šis atvejis parodė, kad kartais gali tapti ir nevaldomos agresijos auka. Tėveliai kartais pažiūrėkite kritiškai į savo lepūnėlius, nes tik darbas ir griežta tvarka išsaugos mūsų valstybę. Tesaugo jus Dievas.
