Dažnai žaismės prideda ir tuos projektus „ištempia“ jų vedėjai (arba visai paskandina — nelygu, kas veda). Šiuo atveju puikus būtų buvęs vedėjos Indrės Kavaliauskaitės spontaniškas poelgis. Ragindama vieną dalyvių, ji, su visa savo dailia apranga, šoko į baseiną iš penkių metrų aukščio. Pirmoji parodė pavyzdį ir drąsą.
Tačiau mūsų liaudies komentatoriai nebūtų komentatoriai, jeigu pastebėtų šiame geste teigiamybę. Kur tau — užfiksuota ir dabar visur aptarinėjama tik tai, jog vos išnirus iš vandens vedėjai mažu „snarglys“ driekėsi iš nosies. O gal ir ne, galgi ten koks „bantas“? Štai kas rūpi tautai. Mirtinas, beveik hamletiškas klausimas: “Snarglys ar ne snarglys?“.
Antras visuotinį dėmesį patraukęs reiškinys — Jolantos Leonavičiūtės „maudymukas“. Balta medžiaga, kuri sušlaps prieš kameras? Kodėl gi ne! Kuklus dviejų dalių bikinis baseine, o ne pliaže vykstančiame konkurse? Kodėl gi ne!
Viešas prisipažinimas: „Vos nepamečiau kelnaičių“. Žinoma, televizija juk ir skirta tokioms atvirumo valandėlėms. Be to, ką jos reiškia, kuomet prieš visą Lietuvą jau esi pademonstravęs kitus, tarkime, masažinius, savo sugebėjimus.
Prie viso šito pridėjus dar ir „Pupyčių“ Vitą (net nežinau, ar turiu omenyje jos krutinę, įspraustą į XXXXS aprangą, ar gerbiamo Stasiulio pokštus apie tai — tiek viena, tiek kita buvo baisu) pasidaro gana aišku, kodėl sparčiai žengiame tautinio bukėjimo keliu.
Variantai trys:
1. Atsisakyti televizoriaus ir daugumos kitų žiniasklaidos bei pramogų priemonių, gyventi turbo-green-pseudointelektualiai-ekologiškai ir iš aukšto sakyti: „Televizija?.. Oi, jau n metų nežiūriu...“
2. Už gryną pinigą priimti viską, kas tau sakoma laidų vedėjų, telekritikų ir — svarbiausia — komentatorių.
3. Pasidomėti, pažiūrėti, o tada elgtis taip, kaip suaugusiam žmogui derėtų — susidaryti savo asmeninę kritišką nuomonę.
Dar trūksta šiam projektui Smorigino, ir TV3 turėtų pilną komplektą laidai „Kuo sekmadienio vakarą išgąsdinti vaikus“.
