Iki tol nė nežinojusi, kas minėtoji ponia, nebeapsikenčiau ir susiradau visur cituojamos laidos įrašą.
Žiūrėdama jį suvokiau, kad mano antakiai jau geras dvidešimt minučių išsirietę lanku, o dantys sukąsti. Dar nė nesupratus, kokį man įspūdį paliko ponia Šerpytienė, kūno kalba buvo aiški.
Man tas pats, kaip gyvena ji ar bet kuri kita moteris, ar bet kuris vyras, ar bet kuris veikėjas. Tol, kol gyvena sau, o ne transliuoja savo iškreiptas vertybes visuomenei, pateikdami jas kaip normą. Visas gerbiamosios ponios (ką ji daug kartų pabrėžė: „Ne namų šeimininkė, o ponia“) interviu skambėjo kaip pasityčiojimas iš kitų moterų. Moterų, kurios dirba ir uždirba, moterų, kurios rūpinasi vaikais, moterų, kurios su vyru gyvena kaip su partneriu, o ne kaip su darbdaviu.
Kelios interviu metu nuskambėjusios G.Šerpytienės mintys (citatos ne pažodinės, bet esmė):
Turiu atspėti ir tenkinti vyro norus.
Jau net apie vaikus sakoma, kad nedera tenkinti visus jų norus (juo labiau neišsakytus), nes neaišku kuo išaugs, o čia apie vyrą? Į galvą iš karto ateina „Simpsonų“ serija, kurioje Liza, aktyviai kovodama už moterų teises, siunčia skundus kompanijai, gaminančiai kalbančias lėles, kurių kartojamas tekstas: „Jaučiuosi nuliūdusi. Eisiu iškepti vyrui pyrago ir pasijusiu rami!“ Ir panašiai.
Nėra taip lengva. Dirbdama namų šeimininke, turiu atlikti daugybę vaidmenų: skalbėjos, virėjos, žmonos, psichologės...
Ką tuomet kalbėti moterims, kurios dar ir eina į darbą bei augina vaikus? Kartais ir senus tėvus globoja? Juk jos (tai yra dauguma iš mūsų) turi atlikti ir motinos, auklės, buhalterės ar, pavyzdžiui, kirpėjos ir slaugės vaidmenis. Be visų tų jau ponios Giedrės išvardintų vaidmenų. Jei, kaip ji teigia, vien būti jos padėtyje ir „dirbti“ namų šeimininke prilygsta lakūno bandytojo profesijai, tuomet kokiai profesijai prilygsta kasdienis tradicinės moters gyvenimas? Kosmoso biochemiko?
Vyras man kas mėnesį moka algą.
Taip išeina, kad vargšės tos, kurios nemokamai iš tūpos meilės daro savo vyrams pietus.
O labiausiai pribaigė nuolat kartojamas žodis „visos“...
Visos norėtų, to ką turiu, visos man pavydi, visos norėtų atsidurt mano vietoj, visos taip gerai išlaikomos vyro nebedirbtų.
Argi tokios kalbos nėra pasityčiojimas iš tų visų? Esą, jei moteris nori saviraiškos, nebūtina eiti į darbą — lai mezga ar tapo... O jei moters saviraiška yra jos buhalterės darbas? Arba kirpėjos? Tai ką, verčiau kirpti savo kaimynkom galvas nemokamai, bet į darbą neiti, nes juk visos nori būti išlaikytinėmis?
Gerai, kad dauguma žiūrėjusių tikriausiai yra subrendusios, kritišką nuomonę turinčios moterys. Tačiau kas, jei žiūrėjo ir viena kita paauglė? Ar tokį moters įvaizdį, tokias vertybes galima joms perduoti?
