Tekstuose „Bendraukime“ jau buvau pasidalinusi savo išgyvenimais. Rašiau apie netikėtą pažintį, apie stiprius jausmus virtualiam vyrui ir apie vienišumą ir neviltį, kai jis mane paliko. Ir, manau, nieko keisto, kad šitaip kentėjau ir blaškiausi. Visi mes jaučiamės vienodai būdami nelaimingai įsimylėję, nepaisant amžiaus, intelekto, statuso ir padėties.
Vienintelis dalykas, kas mus tuo metu skiria – kova, susitaikymas su pralaimėjimu ir mokėjimas pamiršti. Aš iš tų, kurie nesugeba pamiršti. Nes man dar iki šiol skauda. Ir aš negaliu patikėti, kad mano meilė baigėsi taip banaliai ir aš taip siaubingai apsikvailinau.
Bet viskas iš eiles. Ir atleisk, Katine, kad viešinu šia istoriją! Tai ne dėl to, kad kerštauju ir noriu tave įžeisti ar įskaudinti. Tai tik tam, kad tu ir kiti pasimokytų ir padarytų išvadas! Praėjo jau kelios savaitės, kai negavau nuo savo naujo virtualaus draugo jokios žinios. Liūdėjau. Gyvenimas atrodė pilkas ir beprasmiškas. Ir kai jau visai praradau viltį, įvyko stebuklas! Telefone perskaičiau žinutę: „Labas. Kaip laikaisi? Aš tave myliu!“ Dieve, kaip aš apsidžiaugiau! Man net užėmė kvapą ir pradėjo smarkiai plakti širdis. Į sutuoktinio klausimą „kas per žinutė?“ vos ištariau: „Reklama“.
Po kelių minučių apsimečiau, kad skauda galvą ir nuėjau į miegamąjį. Labai jau norėjosi kuo greičiau atsakyti į tą meilės laiškelį. Vyras neprieštaravo. Tik pasiteiravo, ar nereikia pagalbos. Išgirdęs neigiamą atsakymą jis nusiramino, o aš atsiguliau į lovą, išjungiau šviesą, kad kas neįtartų, kad nemiegu ir palindusi po antklode drebančiomis rankomis atrašiau: „Ir aš tave labai labai myliu!“
Mūsų susirašinėjimas vyko keletą valandų. Niekas mums netrukdė, nes vyras galvojo, kad miegu. Iš pradžių išbariau draugą už dingimą ir nesigėdydama atvirai aprašiau savo jausmus ir išgyvenimus, kuriuos patyriau be jo žinučių. Jam patiko toks atvirumas. Jis irgi atsakė tuo pačiu. Veliau „pastūmė“ ant mano vyro. Šaipėsi ir tyčiojosi iš jo. Aiškino, kad jis kvailys ir impotentas, nesugebantis išlaikyti tokios geros žmonos.
Po to suplanavo mano išvažiavimą į užsienį ir paskyrė pirmą pasimatymą. Sutikau! Nes be galo troškau pamatyti žmogų, kuris taip susuko man galvą ir leido pasijusti mylima ir reikalinga! Po truputį mūsų pokalbis ir vėl pakrypo kaip įprastai – intymumo link. Aš iš to džiaugsmo, kad jis atsirado prirašiau tokių pikantiškų žinučių, kad virtualus draugas nuo jų susijaudino ir pranešė – mano „berniukas“ apsiverkė iš malonumo. Ačiū tau už tai! Nusišypsojau ir pagaliau pirmą kartą po jo dingimo laiminga užmigau.
Pasimatymo dieną labai jaudinausi. Išsirinkau gražiausius rūbus, pasidariau šukuoseną, pasidažiau ir nuvažiavau į paskirtą vietą. Namuose pamelavau, kad esu užsiregistravusi pas gydytoją. Susiskambinę mes susitikome.
Mano pirmas įspūdis jį pamačius – o siaube! Žmogus, kurį pamačiau, visiškai skyrėsi nuo to, ką įsivaizdavau. Ir čia kaltas buvo ne tik jo nemažas antsvoris ir prastoka apranga. Kalti buvo veidas ir dantys. Nes iš jų matėsi, kad mano virtualus draugas rūko ir piktnaudžiauja alkoholiu, kai aš tuo tarpu esu visiškai negerianti ir nerūkanti moteris.
Bet, aišku, tuo metu neparodžiau, kad jis man nepatiko. Mačiau kaip jis susijaudino ir suprakaitavo, todėl nedrįsau įskaudinti.
Kai mano pažįstamas atgavo kalbos dovaną, išgirdau komplimentą: „O tu graži! Ir atrodai daug jaunesnė. Melagė! Sakei, kad esi sena!“
Nusišypsojau ir pajuokavusi dėl gėlių, kurių jis neatnešė į pirmą pasimatymą, pasiūliau nueiti į kavinę.
Čia man teko nusivilti dar labiau. Iš pradžių prie stalo mes kurį laiką pasiginčijome dėl sąskaitos apmokėjimo. Už save siūliau sumokėti pati. Jis lyg ir neprieštaravo, bet galiausiai persigalvojo ir nusprendė pats už viską sumokėti. Sutikt sutiko. Tačiau sutikęs apmokėti, neskubėjo išlaidauti ir užsisakė patį pigiausią patiekalą ir pačią mažiausią porciją.
Pastebėjusi, kiek mažai jam atnešė to maisto, atidaviau ir savo mažos porcijos pusę. Vis tiek man jau į burną nelindo joks kąsnis. Jis neatsisakė ir viską sušveitė. Kadangi nei kavos, nei deserto jis neužsisakė, mums teko iš tos kavines gana greitai išeiti.
Pasivaikščioję kurį laiką, nuėjome į kitą kavinę. Ten jis užsisakė dvi stiklinės sulčių ir vieną mažą pyragaitį, kurio pusę pats ir suvalgė.
Be valgymo mes, be abejo, dar ir kalbėjomės. Tiesa, kalbėjo daugiau jis. Pasakojo apie savo buvusią žmoną, apie tai, kokia ji netikusi, apie visas merginas, kurias turėjo nuo pat jaunystes, apie tai, koks jisai yra krūtas, apie savo mamą, apie tai, kad vos mane pamatęs nusprendė visiškai pasikeisti ir pradėjo... Priekabiauti!
Sugriebė už rankų, apkabino, pabučiavo į skruostą, norėjo į lūpas, bet išsisukau, pačiupinėjo krūtis, grėbė už kojos. Ir joks argumentas jo nesustabdė. Net ir tas, kad man nepatinka toks jo elgesys.
Galiausiai man atsibodo ir pasakiau, kad laikas skirstytis. Jis papriekaištavo dėl trumpo pasimatymo ir nepatenkintas, kad negavo sekso, atsisveikino.
Važiavau automobiliu namo ir mano skruostais riedėjo ašaros. Man buvo be galo apmaudu, kad šis žmogus manimi pasinaudojo ir šitaip pažemino, kad aš juo patikėjau ir apnuoginau savo širdį ir jausmus. Dabar žinau – nebūna virtualios meiles. Tai yra tik apgaulė.
Patarimas visoms moterims ir merginoms – netikėkite tuo, kas jums sakoma ir rašoma internete. Kitapus ekrano dažniausiai sėdi iškrypėliai ir fantazuotojai, norintys nemokamai pasinaudoti ne tik jūsų siela, bet ir kūnu.
Grižusi namo prisiglaudžiau prie savo vyro, stipriai jį apkabinau ir pasakiau: „Kad tu žinotum, kaip aš tave myliu! Tu esi pats geriausias dalykas, kuris tik galėjo nutikti man šioje žemėje!“
O į Katino žinutes daugiau neatsakiau. Lai ieško kitos aukos. Nors, manau, jau neras. Nes moterys perskaitys šią istoriją ir nepasiduos jo vilionėms.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2015 metų sausio 26 dieną.
