Maistas iš gyvulinių riebalų yra gaminamas visur, kitur tai – delikatesas, nes ten virtuvės šefai yra aukščiausio lygio – Italijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir t.t. Nekalbu jau apie Norvegiją. Kitas faktas, kurį reikia pabrėžti – lietuviams reikia daug kelio nueiti iki kokybės standartų, kol išmoks pagaminti gurmanišką maistą. Pvz. „Stiklių aludė“ jau moka parodyti. Bent jau vėdarų žarnas reikia mokėti gerai paruošti, išplauti ir nebus jokio nepageidaujamo kvapo!
Lietuva turi eiti maisto kokybės link, o ne kiekybės. Parduotuvių lentynos lūžta, o daugiau nei pusė abejotinos kilmės ir kokybės produktų spalvotais įpakavimais. Kokią teisę perdirbėjai turi krauti visas gamybines atliekas į dešras, dešreles, o po to nekaltai rašyti, kad tai pirma, antra ar trečia rūšis?
Ji pigesnė keliais litais, bet atsiprašau, ar kokia senutė, norėdama pigesnės dešros turi valgyti ją iš atliekų? Pavyzdžiui, Italijoje yra brandintas kumpis, galima rasti jo labai brangaus, galima ir pigesnio, žiūrint, kiek mėnesių jis buvo brandintas, kur ir kokios kiaulės ir t.t. Bet nors ir pigus, jis vis tiek nebus iš popieriaus, tad žmogus, valgydamas tai nesijaus pažemintas.
Taip pat ir lašinukai, šoninė, kuri yra paruošta laikantis gilių tradicijų. Jokiu būdu neperrūkyta ir nepersūdyta, niekas nenustelbia tikrojo skonio, viskas yra orientuota į natūralumą. Tuo tarpu lietuviai vis dar naudoja sintetinius prieskonius, todėl dešros yra rūgščios. Jei gaminsi taip, kaip priklauso, nereikės dėti jokių sintetinių priedų. Deja, taip gamintojams matomai neapsimoka.
Itališkas saliamis yra iš pačios geriausios mėsos rūšies pagamintas, net iš jautienos file, žinoma ir kainuoja atitinkamai. O malto kumpio mėsa bus pigesnė, bet, gink Dieve, nebus parašyta, kad saliamis yra antros rūšies, nes ten sudėtos kiaulių galvos ar vištų išnaros.
Tai gal būt šitą problemą gvildenkite, kad mūsų perdirbėjai mažiau galvotų, kaip greitai iš atliekų užsidirbti pinigų, o sąžiningai dirbtų ir būtų savo profesijos meistrai, kaip užsienyje.
