Vartus į slaptą Rusijos miestą atrakinti padėjo ir pornožurnalai

Baltarusijos pasienyje muitininkai labai nustebo pamatę tą krovinį, net pajuokavo, ar nesumaišiau krypties, bet kryptis buvo teisinga ir atidžiai patikrinę praleido.

Kelias tolimas – apie trys tūkstančiai kilometrų. Į tą regioną buvo tekę keletą kartų važiuoti, tačiau vasarą, o tą kartą už sunkvežimio lango bolavo 1995-96 metų žiema. 

Rusija, sugriuvus Sovietų Sąjungai, vairuotojams kėlė daug rūpesčių. Jei anksčiau duoklę rinkdavo tik kelių inspektoriai, tai tuo laikotarpiu prie jų prisidėjo įvairaus plauko razbaininkai, berniukai, vilkintys sportiniais kostiumais. Nebijodami teisėsaugos, jie karaliavo trasoje.

Iki Maskvos matėsi šioks toks progresas. Vienur kitur saugios, švarios ir siūlančios visas paslaugas aikštelės. O keletas šimtų kilometrų už Maskvos – Rusija be grimo: blogi keliai, murzinos aikštelės, murzinos mergaitės, skustagalviai ir akiplėšos kelių inspektoriai.

Nieko naujo, viskas puikiai pažįstama ir įprasta, tik objektas, į kurį reikėjo pristatyti krovinį, kėlė įtarimą. Miestelio, kuris buvo nurodytas važtaraščiuose, tarybinių laikų žemėlapyje neradau. Negavau informacijos apie jį ir iš visažinių „Sovtransauto“ vairuotojų.

Bet didžiausią nerimą kėlė vokiečio duotas nuskenuotas senas SSSR žemėlapis. Žemėlapis kaip žemėlapis, bet jame Uralo kalnų viduryje pažymėtas mažas kryžiukas ir ranka užrašytos trys labai nemalonios raidės. ГAИ (valstybinė kelių inspekcija) buvo papildomas nemalonus dirgiklis.

Duodamas žemėlapį tyliai į ausį sušnibždėjo:

– Tu moki rusiškai – susitarsi.

Žinojau tą kelių inspekcijos postą. Dar važinėjant kamazu, teko su jo darbuotojais nemaloniai bendrauti, nes ant mašinos kabėjo tik ką pasirodę ir jiems neatpažįstami nepriklausomos Lietuvos valstybiniai numeriai, o kabinoje neturėjau dovanų. 

– Susitarimo rezultatai priklauso nuo kontribucijos turinio, – atsakiau gudriai šypsodamasis.

Garbaus amžiaus vokietis buvo protingas, patyręs ir viską suprato. Davė vokiško alaus, didelį pundą žurnalų su išdykaujančiais nuogaliais, šiek tiek juodų pinigėlių ir dar tyliau pridūrė:

– Viskas mūsų draugams rusams. Tu pirmas važiuoji į tą objektą, jei viskas bus gut, kitu reisu ir tau duosime.

Su tokiu turtingu lauknešėliu per Rusiją keliauti gera ir malonu, nes esi mylimas ir laukiamas.

„Mes tavęs nematėme, tu mūsų nematei“

Leisdamasis ilga slidžia nuokalne, dar gerokai prieš postą įjungiau posūkio signalą, leisdamas suprasti, kad prisiduodu savanoriškai. Jie tai vertindavo, ypač jei užsukdavo į svečius ne tarybinės markės automobilis.

– Tai kuo prasikaltai, – draugiškai paklausė priėjęs inspektorius.

Mandagiai pasisveikinęs padaviau žemėlapį. Jis keletą akimirkų atidžiai jį studijavo.

– Čto eto takoe? (liet. kas tai), – įtariai paklausė  ir, nuėjęs į mašinos priekį, koja nugrandė šlapią sniegą nuo numerių.

– Labusas (sovietiniais laikais rusai taip pravardžiuodavo lietuvius dėl vartojamo žodžio „labas“-Red.), – riktelėjo ir energingai pribėgęs grubiai atidarė mašinos dureles.

Buvau tam pasiruošęs ir iš karto atkišau alaus pakuotę, ant jos uždėjęs porą žurnalų ir važtaraščius. Nieko naujo, viskas įprasta.

Atbėgo jaunesnis, nusinešė kontribuciją į postą, o vyresnysis atidžiai pažiūrėjo į krovinio lydraščius:

– Juk tai Trisdešimt Septintas, – riktelėjo su nuostaba, žiūrėdamas tai į adresą, tai į mano draugišką šypseną. – Tau ten negalima. Ten mūsų mašinos tik su leidimais važiuoja, o čia iššoko iš miško labusas ir į Trisdešimt Septintą patekti nori! Tau ten įmanoma nuvykti tik su Boriso Jelcino išduotu leidimu.

Galiausiai mostelėjo ranka: „Einam į postą“.

Poste sėdėjęs jaunas milicininkas atsidėjęs studijavo žurnalą. Mano globėjas priėjo prie racijos. Pasigirdo garsai, primenantys seno radijo imtuvo traškesius:

– Kurgan, Kurgan, ja Slava, otvet (Piliakalni, piliakalni, aš šlovė, atsakyk).

Jis tai pakartojo tris ar keturis kartus, bet niekas neatsiliepė. O aš tylėjau ir kantriai laukiau.

– Tikriausiai pietauja, – truputį kaltai tarė inspektorius ir parodė keliuką, vedantį į mišką. – Važiuok juo, ten tave pasitiks.

Pažiūrėjęs į kolegą, kuris nekreipdamas dėmesio vartė žurnalą, tyliai pridūrė:

– Mes tavęs nematėme, tu mūsų nematei.

– Aišku, – atsakiau ir, pavažiavęs už posto kelis šimtus metrų, išsukau iš pagrindinės trasos.

Keliukas per mišką – vingiuotas, asfaltuotas, geros būklės, bet judėjimo – jokio. Pavažiavus apie dešimtį kilometrų, dar vienas milicijos postas, įrengtas ant kalniuko. Tikriausiai tas, kurį vadino piliakalniu. Sustojau.

Namelyje nieko nebuvo. Nors ir kabėjo lenta su įvairiais perspėjimais, bet kadangi nebuvo jokių užtvarų, nuvažiavau toliau ir netrukus, išvažiavęs iš miško, pamačiau tą Trisdešimt Septintą. Tiksliau – nedidelę aikštelę, aukštus metalinius vartus ir nuo jų į abi puses besidriekiančią ir miško tankmėje dingstančią aukštą betoninę tvorą.

Sustojau keliasdešimt metrų prieš įvažiavimą. Iš namelio išbėgo pora ginkluotų kareivių. Jie nustebę žiūrėjo į užsienietišką mašiną.

Atidariau dureles ir norėjau nunešti važtaraščius, bet vienas nusikabino nuo peties automatą, antrasis nubėgo į pastatą. Uždariau dureles ir laukiau, kas bus toliau.

Netrukus abu kareiviai užtaisytais ginklais, lydimi jauno leitenanto prisiartino prie mašinos. Atidžiai apžiūrėjo numerius ir priėjo prie praviro lango. Padaviau popierius.

– Iš kur tu ir kaip čia patekai? – paklausė žiūrėdamas į mane, bet neimdamas atkištų dokumentų.

– Aš iš Lietuvos, o krovinys iš Vokietijos, – atsakiau ramiai ir pakilnojau lydraščius.

– Užsienietis. Kas tave čia praleido? Čia negalima, čia uždara zona, – riktelėjo karininkas ir kažką tyliai pasakė kareiviui.

Tas vikriai nubėgo atgal, o leitenantas truputį atsitraukęs akylai stebėjo mane.

– Aš jums sausą pieną atvežiau, – tariau ir, pažiūrėjęs į karingai nusiteikusius vyrus, padėjau rankas ant vairo.

– Tuoj mes išsiaiškinsime, ko tu čia atsibeldei, – atkirto karininkas ir atsitraukė keltą žingsnių nuo mašinos.

Iš pastato pasirodė majoras su dviem ginkluotais kareiviais. Atidarė duris, atsargiai paėmė popierius ir pasą. Keletą minučių pavartęs nematytą geltoną TIR knygelę, susidomėjęs ėmė apžiūrinėti blizgančią Vokietijos vizą. Pasigrožėjęs vakarietišku blizgučiu, pagaliau palygino mano truputį pavargusį, apšepusį veidą su laiminga fizionomija pase.

– Maža, parazitai pabaltijiečiai, Sovietų Sąjungą sugriovėte, tai dabar čia atsibeldėte griauti.

– Ne mes sugriovėme, jie sugriovė, – tariau tyliai ir atsargiai padaviau patį storiausią žurnalą, kuriame mergaitės ir berniukai įspūdingai demonstruoja vakarietiškos meilės ypatumus.

Majoras net išsižiojęs žiūrėjo į viršelį. Po to vogčiomis apsižvalgė ir užsikišo jį užantin.

– Vairuotojau, sekite paskui mane.

Palikęs prie mašinos sargybą, nusivedė mane į tarnybines patalpas, pasodino šalia kareivį, o pats su visais dokumentais kažkur dingo. Netrukus prisistatė pora jaunų civilių.

-Krovinys mums, muitinės popierius nuvešime į kitą miestą, išmuitins, o tada galvosime, kaip tau įvažiuoti.

Įsitikinę, kad aš ne diversantas, leido grįžti į mašiną, bet šalia pastatė sargybinį.

– Kol nepatikrins visos tavo giminės – iš čia nepaleis, – pajuokavo kareivukas, saugantis mašiną.

– Svarbu košės duotų, – atsakiau draugiškai ir atkišau užsienietiškų cigarečių pakelį.

Jis kukliai išsitraukė apie dešimtį.

– Čia kokio ypatingo pieno gamykla ar koks karinis dalinys, kad taip saugote? – paklausiau atsargiai ir padaviau pakelį su likusiomis cigaretėmis.

– Čia miestas. Kuo čia dėtas pienas? – nustebo sargybinis.

– Tas miestas labiau primena kalėjimą ar kokią raketinę bazę, – tariau žiūrėdamas į aukštą tvorą bei sunkius metalinius vartus.

– Čia normalus miestas, o ką atvežei?

– Pieno miltus.

– A-a-a, o tu dar turi žurnalų su tokiais paveiksliukais kaip davei mūsų majorui?

– Spėjai pamatyti, – šyptelėjau ir vogčiomis padaviau žurnalą.

– Dėkui, broliuk, – nuoširdžiai padėkojo ir sparčiai nuėjo į pastatą.

Stovint visą dieną prie to keisto miesto, stebino tai, kad neįėjo ir neišėjo pro jo vartus nė vienas žmogus, neskaitant kareivukų, kurie vis ateidavo paklausinėti, kaip gyvena tie Vakarai. Retsykiais pravažiuodavo viena kita karinė mašina. Visi stabtelėdavo ir susidomėję nužiūrėdavo užsienietišką mašiną ir numerį. Taip ir stovėjau visą dieną lyg vakarietiškas eksponatas, nežinia kaip ir iš kur nukritęs prie jų miesto vartų.

Tik vakare sugrįžo civiliai, išsivežę krovinio dokumentus.

– Užkniso tie muitininkai, – riktelėjo vienas iš jų ir riebiai išsikeikė. Nusiraminęs pridūrė:

– Viskas gerai, išmuitino, rytoj bus vietinė valdžia, bandysime prasiveržti į vidų, o jei ne – teks čia prieš vartus perkrauti į mūsų mašinas. Dar kartelį nusikeikęs, naujas senos sistemos komersantas dingo už vartų.

Prieš pat vidurnaktį atėjo civilio rūbais apsirengęs majoras ir pareiškė norą mano mašinoje draugiškai pabendrauti. Tam reikalui turėjau Lietuvoje tuo metu populiaraus „Royal“ spirito ir šio bei to skanaus.

Sakoma, įsileisk velnią į bažnyčią, tai ant altoriaus užlips. Teko išklausyti skundų už visą demokratėjančią Rusiją, kaip tarybiniais laikais buvo gerai, o dabar labai blogai ir visus demokratus išdėjo į šuns dienas. Kliuvo ir man už tai, kad nevartoju alkoholio ir važinėju mersedesu, bet apie miestą, net ir knapsėdamas nosimi į panelę, neužsiminė nė žodžiu.

Galiausiai, jam ant sėdynės užmigus, teko prašyti kareivukų, kad parvestų majorą namo.

Kitą dieną po pietų visas švytintis, bet tradiciškai tą šviesą pritemdydamas riebiais keiksmais, pasirodė civilis.

– Susitariau, važiuojam, tu būsi pirmas užsienietis įvažiavęs pro šiuos vartus, – pareiškė išdidžiai ir įsėdo į kabiną.

Bet prieš vartus teko abiem išlipti lauk. Keletas kareivių patikrino kabiną, palandžiojo po mašina, apžiūrėjo krovinį ir Trisdešimt Septinto mieto vartai atsivėrė.  Į kabiną įlipo civilis ir leitenantas. Viena karinė mašina priekyje, viena iš paskos ir kolona įvažiavo į miestą.

Maloniai nustebino platus, gerai prižiūrimas kelias. Tikėjausi išvysti kažką baisaus, bet – miestas kaip miestas. Negausios mašinos, praeiviai, kurių daugumą sudarė civiliai, gastronomas ir Leninas su ištiesta ranka. Eilinis sovietinis miestas. Namai churščiovkių tipo ir jokių baisybių. Priešingai – gatvės neduobėtos, valkatų, pijokų nesimatė ir nelakstė benamiai šunys.

Pavingiavęs miesto gatvėmis, taip ir nesupratęs, kokio dydžio ir kuo ypatingas tas miestas, įsukau į neaukšta simboline tvora aptvertą teritoriją.

– Kokia žema tvora, palyginus su išorine, – tarstelėjau savo palydovams.

– Čia svetimi nevaikšto, nėra nuo ko saugoti, – linksmai atsakė civilis ir, žvilgtelėjęs į suakmenėjusį leitenantą, parodė rampą – stumk ten.

Pristūmus prie rampos, leitenantas ir visas konvojus išvažiavo, liko tik vienas kareivukas, kuris sekiojo mane kaip šešėlis.

Prie krovinio tuoj susirinko vyrai ir kelios moterys.

– Marija Petrovna, duokite truputį pieno miltų, nubėgsiu, pabandysiu košę išvirti, – nugirdau už nugaros tylų balsą. Ta linktelėjo galvą ir iš pirmo maišo vyrai pripylė kibiriuką pieno miltų. Simpatiška moteris sparčiai nubėgo į buitines patalpas.

– Vyrai, pradedate, – griežtai tarė Marija Petrovna ir pasisuko į mane. – Arbatos gersi?

– Taip, – linktelėjau ir nubėgau į kabiną. Pačiupau kavos, šokoladą ir su savo ginkluotu šešėliu nusekiau sandėlio viršininkę.

Moteris užkaitė arbatinuką, kareivukas atsisėdo prie durų, aš padėjau ant stalo kavą, šokoladą ir kukliai atsisėdau prie sienos po kažkokio žmogaus portretu. Sargybinis kilstelėjo galvą ir smalsiai pažiūrėjo į padėtus daiktus. Įsitikinęs, kad tai – nieko pavojingo, atsipalaidavo. Moteris atidžiai apžiūrinėjo lauktuves.

– Ne mūsų gamybos, Vakarų. Šitas – anūkui, – įsidėjo šokoladą į krepšį. – Šitas – vadą pamaloninti. Ir įdėjo kavos pakelį į seifą.

– Negi jūsų mieste nėra šokolado, kavos? – paklausiau su nežymia nuostaba, kad neįskaudinčiau moters.

– Buvo, anksčiau visko buvo. Juk čia ne šiaip miestas, čia... – ji žvilgtelėjo į staigiai atgijusį kareivį.

– Marija Petrovna, neužsimirškite, jis užsienietis, – tarė sargybinis susirūpinusiu balsu.

– Koks jis užsienietis, pažiūrėk į jį, – linktelėjo į mane. – Toks kaip ir visi. Politikai suskirstė žmones į užsieniečius, savus, svetimus. Tiek metų jų bijojome, o dabar į slaptą Trisdešimt Septintą miestą įsileidome.

– Marija Petrovna, – kareivis pažiūrėjo į mane.

– Eik pasivaikščiok jei nepatinka klausytis, – griežtai nutraukė.

– Aš...

– Eik, eik, aš čia viršininkė, – patvirtindamas jos žodžius, atkišau jam pakelį cigarečių.

Kareivukas patenkintas išėjo ir išgirdau, kaip įsitaisė ant kėdės anapus durų.

– Gaila man jų, – atsiduso gurkšnodama arbatą. – Šauktiniams dar nieko, atitarnaus du metus ir grįžę namo galės dantis taisytis, ligas gydytis, o mes ir dantis ir sveikatą čia paliekame. Moteris nusišypsojo, parodydama pilną burną auksinių dantų.

– Negi čia taip baisu? Aplink gražūs kalnai, miškas, grynas oras, – nusistebėjau nuoširdžiai.

– Grynas! – ironiškai tarstelėjo. – Čia anomalinė vieta, tik neaišku, ar tas anomalijas sukelia gamta, ar žmonių kaulai. Šitas miestas ant žmonių kaulų stovi.

Po karo, kai prasidėjo atomo era, pats Lavrentijus Berija (Josifo Stalino parankinis, NKVD veikėjas, vienas pagrindinių  masinių represijų organizatorių,  tarp jų – ir 1941 bei 1945 metų trėmimų iš Lietuvos-Red.) išrinko vietą šitam miestui ir asmeniškai kuravo statybą. Mano tėvas buvo inžinierius, tai statė tą miestą.

Kaip ir daug kur tais laikais, juodą darbą atliko suvaryti kaliniai, tremtiniai. Juos visus laidojo šalia esančiuose kalnuose, o kas liko gyvi – kažkur išvežė. Po jų atėjo kareiviai ir pabaigė statyti.

Statė ne šiaip kokią gamyklą su keliais barakais, o normalų miestą. Su parduotuvėmis, mokyklomis, vaikų darželiais. Jame dirbo ir gyveno svarbiausi mokslininkai ir net pats Igoris Kurčiatovas (fizikas, vadinamas sovietinės atominės bombos tėvu-Red.), – ji linktelėjo į portretą, kabantį virš mano galvos ir tęsė:

– Čia atomo kūrėjų miestas. Iki tų visų pertvarkų Trisdešimt Septintas buvo kaip nedidelis rojus. Mes buvome Maskvos žinioje, ji rūpinosi, kad nieko netrūktų ir nieko netrūko. Turėjome tai, apie ką paprasti žmonės, gyvenantys anapus tvoros, nė svajoti nesvajojo.

Vienintelė problema, kad patys negalėjome laisvai išvažiuoti ir negalėjome pasikviesti į svečius draugų. Įleisdavo tik pačius artimiausius: vaikus, tėvus ir tai reikėdavo gauti specialius leidimus.

Vadovai gyveno atskirame kvartale ir galėjo laisviau keliauti, bet atskirų parduotuvių kaip kituose miestuose neturėjo. Nežinau ar mokslininkai, vadovai jautėsi laimingi gyvendami šiame atskirtame nuo pasaulio mieste, bet paprasti žmonės buvo laimingi, nors nuo to gryno oro greičiau susendavo ir mirdavo.

– Ar gali egzistuoti laimingas rojus už spygliuotos vielos? – paklausiau žiūrėdamas į moters veidą ir niekaip negalėdamas suvokti, kiek jai metų. Pasidažiusi, malonios išvaizdos, be raukšlių tik blyksintys auksiniai dantys nesiderino ir truputį darkė nenuspėjamo amžiaus veidą.

– O ką? – moteris truputį pakėlė balsą. – Kuo blogas buvo tas mūsų rojus? Jokių nusikaltimų, vagysčių, parduotuvės pilnos prekių. Didžiausias nusikaltimas – kai vyras žmonai kailį išvanodavo ar girti kaimynai susipešdavo. Prie sovietų valdžios karininkai norėjo čia tarnauti labiau nei Vokietijoje. 

Pasigirdo tylus beldimas. Į kabinetą galvą kyštelėjo simpatiška moteris.

– Marija Petrovna, milteliai geri. Išviriau košę, tai Lizos mažylis vos su visu šaukštu neprarijo.

– Gerai, žiūrėk, kad neištampytų, – linktelėjo galvą Marija Petrovna ir užsidarius durims kalbėjo toliau.

– O dabar priėjome iki to, kad pieno košei nebeturime. Atėjus į mūsų miestą naujai demokratijai, atsirado galimybė įsteigti privačią įmonę, kuri ir nupirko tuos miltus iš vokiečių. Tie, matyt jausdami kaltę, pusvelčiui pardavė. Dalį perduosime vaikų darželiams, dalį į parduotuves.

– Bet juk pieno galima iš savų karvių turėti. Aplink tiek žemės, miško. Paleidai karvę į pievas ir melžk po du kartus per dieną, – būdamas miesčioniu pabandžiau garsiai pamąstyti kaimiška tema.

– Tik atrodo, kad žolė auga, čia niekas neauga. Gyventojai bandė daržoves auginti, tai darbas perniek nuėjo. Vienas veikėjas pabandė gyvulius auginti, bet nei mėsos, nei pieno nebuvo, o gyvuliai pirmą žiemą išdvėsė.

Šią laimingą daubą tarp kalnų gaubia nelaiminga ir pikta aura. Pats pamatysi. Dabar teigiama temperatūra, o naktį nuo kalnų nusileis šaltos mirusių kalinių sielos ir prieš vidurnaktį jau bus minus dvidešimt penki, – sušnibždėjo moteris ir žvilgtelėjo per langą.

– Jei miestas tebėra toks slaptas ir dirbantis, tai ko Maskva nebesirūpina? – sušnibždėjau ir palinkau truputį į priekį.

– Sostinei savų problemų per akis, – ironiškai šyptelėjo. – Mus perdavė Čeliabinsko pavaldumui. Tie nabagai patys neturi ko valgyti, o dar mus jiems užkabino. Pieno vaikams nebeturime, mėsos normalios nebeatveža. Laimei, kol kas dar talonų neįvedė.  Žmonės pasimetė, nežino kur eiti, ką daryti, nes nemoka gyventi pasaulyje, egzistuojančiame anapus tvoros. Nieko nėra baisiau kai tampi nebereikalingu savame rojuje.

Tyliai prasivėrė durys ir į vidų kyštelėjo galvą kareivis.

– Marija Petrovna, mašiną iškrovė, tuoj atvažiuos konvojus. Lietuviui laikas, – tarė kareivukas ir uždarė duris.

Moteris pervertė važtaraščius. Neskubėdama pasirašė.

– Jei iš buvusių priešų vežamės maistą, o į šį ypatingo režimo, uždarą miestą įleido užsienietį, reiškia, Sovietų Sąjunga sugriuvo negrįžtamai. Ačiū už sausą pieną miestui, kuriančiam mirtį, – tarė su nuoskauda, ištraukė iš stalčiaus antspaudą ir stipriai juo kaukštelėjo.

Kadangi temo, nusprendžiau pernakvoti aikštelėje prie miesto vartų, o ryte anksti pajudėti Lietuvos link. Marija Petrovna buvo teisi dėl šaltų kalinių dvasių, ateinančių iš kalnų. Po pliusinės temperatūros dieną, naktį staigiai spustelėjo rimtas šaltukas ir nustojo veikęs autonominis kabinos šildymas. Spėjau užvesti variklį ir, nebelaukęs ryto, išvažiavau iš tos nejaukios vietos, vildamasis, kad gudrus ir patyręs vokietis nepasiųs manęs dar kartą į slaptą Trisdešimt Septintą miestą.