Įsitaisėme kupini pakilios nuotaikos, nusiteikėme mėgautis veiksmu ir specialiaisiais efektais. „Na, pagaliau esu ten, kur ištampyti nervai atsipalaiduos, – pamaniau. – Daugiau nei valandą galėsiu negalvoti nei apie skalbinius, nei apie stovėjimą prie puodų ir apskritai negalvosiu apie jokias problemas.“
Užgesus šviesoms pabandžiau sutelkti dėmesį į ekraną ir staiga supratau – kažkas mane vis tiek blaško. Tylus įkyrus chrm, chrm, chrm... Pasirodo, greta įsitaisiusi porelė kramsnoja popkorną. Vogčiom žvilgtelėjau į juos ir supratau, kad tą „chrm“ tikrai teks girdėti iki pat seanso pabaigos – jaunuoliai ant kelių laikė XXL dydžio popkorno porcijas.
Vos tik spėjau apsiprasti su tuo įkyriu kramsnojimu ir nuolatinėmis replikomis, už nugaros kažkas pradėjo garsiai šlerpti gėrimą. Kokias keturias penkias minutes nematomas žiūrovas kankino indą, bandydamas išsiurbti iš jo paskutinius fantos, ar kokakolos likučius.
Užuot žiūrėjusi filmą, pradėjau galvoti apie tai, kokio nežemiško skonio nektarą geria, jei šitaip ardosi dėl paskutinių jo lašelių? Gal ten visai ne kvapikliais, dažikliais ir cukrumi prifarširuotas vanduo, o dieviška ambrozija? Pagal tai, su kokiu pasimėgavimu tas asmuo atsirūgo, supratau pataikiusi. Paprastas vanduo tikrai nesukeltų tokios audringos reakcijos. Gal tai ilgamečių treniruočių pasekmė?
Pagaliau šliurpimas nutilo. O po akimirkos garsiai sušnarėjo plėšiamas bulvių traškučių maišelis. Pasirodo tas kažkas sugebėjo slapta įsinešti į salę kontrabandą! Garsų, kupiną pasimėgavimo čepsėjimą vis papildydavo nemalonus čipsų maišelio traškesys. Valgė visa kompanija. Aiškiai girdėjau, kaip čipsai keliauja iš rankų į rankas kone iki kraštinio krėslo ir grįžta atgal.
Supratau, kad liaudis renkasi į kiną ne tiek mėgautis tuo kas rodoma, kiek prikimšti skilvius. Visą seansą (kuris dėl šliurpikų ir kramsnotojų spėjo prailgti) šiuršeno į burnas kemšami spraginti kukurūzai ir šnarėjo iš popierėlių slapčia vyniojami saldainiai.
Kai šviesa įsižiebė, jauki kino salė priminė kiaulidę. Visur pribirę trupinių ar popkornų. Greta manęs sėdėjusi paauglių porelė nepasivargino susirinkti popierinių kibirėlių. Taip ir paliko juos stovėti ant kėdžių. Nuėjo ir neatsisuko. Čipsų maišelis taip pat liko salėje, tik numestas ant grindų.
„O tu tai mums neleidi salėje valgyti! – patempė lūpą tuoj tuoj į paauglystės amžių įžengsiantis sūnus. – Bet kinas buvo geras! Mam, bet buvo geras, ane?“
Supratau, kad neturiu ką atsakyti. Gal ir geras. Supratau, kad kone visą seansą ne tiek žiūrėjau į ekraną, kiek klausiausi aplink mane čepsinčių burnų orkestro, paįvairinto garsiai šliurpiamo gėrimo garsais. Gaila, kad teko pakloti tiek pinigų už tokią abejotiną pramogą.
