Kelionė prasidėjo Vilniuje. Keleivių iki Kauno paimti atvažiavo mikroautobusas su priekaba, į kurią sukrovėme lagaminus. Deja, priekaba buvo nesandari, visos kelionės iki Kauno metu tiek vairuotojas, tiek mes, keleiviai, vis dairėmės per petį, ar neiškrito lagaminai. Per kelionę vairuotojas 2 kartus buvo įjungęs avarinį signalą ir sustojęs pakelėje taisyti nesaugiai sukrauto bagažo.
Kaune persėdome į dviaukštį autobusą, kuris turėjo mus nuvežti iki pat Anglijos. Apie 10 val. 30 min. visi keleiviai jau sėdėjo savo vietose, tačiau dar valandą teko tiesiog sėdėti autobuse ir laukti kažkodėl neprasidedančios kelionės. Tuo tarpu vairuotojai lauke rūkė, šnekučiavosi ir vaikščiojo po autobuso saloną siūlydami keleiviams įsidėti į savo krepšius kontrabandinių cigarečių ir degtinės.
Jau pajudėjus naktį, apie 3 val., autobusas sustojo Vokietijos greitkelio stovėjimo aikštelėje. Stovėjome apie valandą be jokio paaiškinimo, kol iš nugirsto vairuotojų pokalbio telefonu supratau, kad autobusas sugedo.
Paryčiais atvažiavo priekaba, norėjo nutempti autobusą. Keleiviams ir vairuotojams atsisakius išsikelti iš autobuso prasidėjo konfliktas. Priekabos darbuotojai liepė vairuotojams sumokėti 500 eurų už iškvietimą, bet vairuotojai susiskambino su įmonės vadovu, kuris liepė nemokėti pinigų ir tempti laiką.
Galiausiai transporto policija nuplėšė autobuso numerius ir tralas išvažiavo.
Ryte susisiekėme su kelionės vadybininke, su kuria telefonu rezervavome kelionę, nes vairuotojai negalėjo pateikti jokios informacijos, kaip sprendžiama problema, ir teigė, kad kompanijos vadovas piktybiškai išsijungė telefoną.
Kelionės vadybininkė taip pat negalėjo pasakyti, nei kada mes pajudėsime, nei kaip. Tik tiek, kad „problema yra sprendžiama“.
Antro pokalbio metu ji vėl negalėjo informuoti, kas vyksta ir tiesiog numetė ragelį. Tokia pokalbio eiga kartojosi dar daug vėlesnių pokalbių.
Popiet atvažiavo greitoji pagalba, kurios prireikė vienai nėščiai keleivei. Aikštelėje buvo tik viešasis tualetas, nebuvo kur nusipirkti gerti, valgyti. Vokietijos policija atvežė autobuso keleiviams užkandžių. Pietums valgėme po bandelę, ją užsigėrėme mažu pakeliu sulčių.
Vakarop atvažiavo mechanikas, kuris per kelias valandas pataisė autobusą. Tik ne ilgam. Apie 19 val. pajudėjome pataisytu autobusu. Už 13 kilometrų autobusas vėl sugedo, sustojome kitame terminale.
Vairuotojai pranešė, kad 3 val. mūsų paimti atvažiuos kitas autobusas iš Lenkijos, kuriame bus 47 vietos, 10 žmonių turės likti iki ryto laukti kito tos pačios firmos autobuso, kuriame bus 4 laisvos vietos, ir pranešė, kad reikės „pasigrūsti“ (mūsų buvo 59, o vietų 51 ).
Prisiskambinome įmonės savininkui, kad išsiaiškintume, ar tikrai dalis keleivių likusią kelionės dalį nuo Vokietijos iki Londono turės sėdėti kam nors ant kelių. Pokalbis truko neilgai, vadovas numetė ragelį vidury pokalbio, po to išvis neatsiliepė.
Grupelė keliavusių jaunuolių iš keleivių krepšių susirinko kontrabandinius gėrimus. Prasidėjo puota. Vakare tarp keleivių ėmė regztis konfliktai, dalis keleivių sulaukė grasinimų. Naktį kilo muštynės, iki ryto buvo dingę 2 muštynių dalyviai.
Tą naktį vėl praleidome antrame autobuso aukšte, kuriame nebuvo jokios ventiliacijos, nebuvo galima atidaryti nė vieno lango. Dėl oro stygiaus darėsi silpna, pykino. Viena moteris, kuri sakėsi patyrusi 3 širdies operacijas ėmė verkti ir dejuoti dėl nepakeliamai skaudančių kojų.
3 val. žadėtas autobusas nepasirodė. Apie 6 val. atvažiavo autobusas su 4 laisvomis vietomis ir išsivežė 4 žmones.
Baigėsi mūsų asmeninės maisto atsargos ir eurai, nebeturėjome nieko valgyti ir gerti. Kitos dienos vidury policininkai vėl atvežė mums maisto. Pietums valgėme 5 riekes duonos ir kelis bananus.
Popiet, kalbėdami su Vokietijos policininkais, vairuotojai teigė, kad apie 18–19 val. mūsų paimti atvažiuos naujas autobusas, užsakytas iš Vokietijos.
Apie 18 val. 30 min. mechanikui vėl pataisius autobusą didžioji dalis keleivių atsisakė važiuoti toliau neaiškios techninės būklės autobusu ir reikalavo palaukti žadėto naujo autobuso. Vairuotojai mus įtikinėjo, kad autobusas, esantis Vokietijoje, bus mūsų po 2 val., bet jei sugesime po 2 valandų rezervo, vėl būsime palikti likimo valiai.
Vairuotojui paskambinus įmonės vadovui ir pasakius, kad keleiviai atsisako važiuoti tuo pačiu autobusu, šis liepė vis tiek važiuoti ir žėrė, kad žadėtasis autobusas neatvažiuos, nes jau yra atšauktas. Vieno iš vairuotojų paklausus, kokia tikimybė, kad autobusas nesuges po 2 valandų, jis atsakė „1 iš 2“ .
Kitas vairuotojas didžiajai daliai keleivių, atsisakiusių toliau keliauti tuo pačiu autobusu, tiesiog liepė tuoj pat sulipti į autobusą. Jo paklausė: „O kas bus, jei sugesime po 2 val.?“ Šis atsakė: „O kas, jei nesugesime?“ Buvome priverstinai susodinti į autobusą ir tęsėme savo įspūdingą kelionę...
Visą šį absurdą vainikavo salone vairuotojų garsiai paleista tranki vestuvinė muzika, labai nudžiuginusi girtus jaunuolius, kuriems kelionė, rodos, visai neprailgo.
Kelionė turėjo trukti 30 valandų, truko per 70 val. Autobusu keliavo 59 žmonės, iš jų 4 vaikai ir 2 nėščios moterys, daug senyvo amžiaus keleivių.
Susisiekiau su Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, tikiuosi bent atgauti sumokėtus pinigus už kelionę. O šiai kelionių kompanijai (UAB „Ekspres Travel“, kuri dar vadinasi „Sprint Ekspres“), linkiu kuo greičiau bankrutuoti ir nebekelti pavojaus savo klientų sveikatai ir gyvybei, na, o jei nesulauksite teisingumo valandos, bent jau keiskite pavadinimą – UAB „Atsiduok likimui – išlikimo žaidimai kelyje“, tuomet jūsų klientai žinos, kas jų laukia.
Įmonės vadovai situacijos nekomentuoja.
