Iš Vilniaus, kur studijavau, į Klaipėdą ir tuo pačiu keliu atgal tranzuodavau mažiausiai kartą per kelis mėnesius, o su drauge esame „nutranzavusios“ į tolimiausius buvusios SSRS kampelius. Viena tokia kelionė, beje, mums vos nesibaigė tragiškai, tačiau dabar noriu papasakoti ne apie tai.
Noriu pasidalinti kita skaudžia savo patirtimi, kuri man nutiko Vilniuje, Adomo Mickevičiaus bibliotekoje.
Į biblioteką, šalia kurios nuomojausi butą, eidavau ruoštis egzaminams. Čia ir susipažinau su vienu simpatišku, vyresniu, gal kokių 35 metų inteligentiškai atrodančiu vyriškiu. Jis bibliotekoje nuolat vartydavo dailės albumus, domėjosi menu.
Vieną dieną jis mane užkalbino, buvo labai mandagus, sąmojingas. Man prasitarus, kad kitiems mokslo metams ieškausi naujo buto, nes dabartiniai šeimininkai nebenuomos, jis apsidžiaugė ir pasakė, kad jo mama kaip tik pačiame centre šalia universiteto nuomoja kambarį. Pasiūlė tuoj pat jį kartu mums apžiūrėti. Nebuvo jokių blogų minčių, juoba kad butas buvo netoli – Bokšto gatvėje.
Tačiau vos tik į jį įėjusi, supratau, kad tai yra spąstai. Deja, moteriška intuicija suveikė per vėlai.
Ne, jis iškart manęs nepuolė, nedaužė, neprievartavo. Viskas vyko kur kas rafinuočiau, sakyčiau, netgi savotiškai kultūringai, įkalbinėjant mane gražiuoju, sakant man komplimentus, tačiau rezultatas buvo toks, kad galiausiai tas inteligentiškas vedęs vyras mane išžagino.
Klausite, ar aš priešinausi, ar rėkiau. Nustebsite, išgirdę atsakymą – ne. Nes kai galiausiai, jam perplėšus mano bliuzelę, aš garsiai surikau, jis stipriai užspaudė mano burną ranka ir, žiūrėdamas į akis, tyliai, bet užtikrintai pasakė: „Užsičiaupk arba užmušiu.“ Iš jo akių supratau, kad taip ir padarys. Todėl mintyse sumojau, jog išžaginimas yra mažesnis blogis už gyvybės netekimą.
Po to visą naktį jis mane išlaikė užrakintą ir net pasakojo savo neva nelaimingo gyvenimo istoriją. Paryčiais, kai jis galiausiai užmigo, man pavyko pabėgti.
Po to jis mane dar kurį laiką persekiojo, prisiekinėjo, kad mane myli, siūlė vasarą kartu važiuoti į Palangą.
Nuo to įvykio praėjo daug metų, viskas jau pasimiršo, tačiau, nepaisant šio įvykio, aš negaliu sutikti su tais, kurie po paskutiniojo tragiško atsitikimo Lietuvoje skatina visuotinį nepasitikėjimą žmonėmis.
Manau, kad „tranzuoti“ su nepažįstamais vyrais yra tiek pat nesaugu, kaip ir nesaugu yra išeiti į gatvę, kuriomis važinėja toli gražu ne patys drausmingiausi vairuotojai. Nesaugu skristi lėktuvais, kurie irgi kartais krenta. Kaip ir gali būti nesaugu, pasirodo, susipažinti su vyriškiu bibliotekoje.
