„Taigi, taip išeina, kad kai ateini į pokalbį, o niekas su tavimi kalbėtis nesiteikia, privalai stovėti, kaip šveicarų gvardietis prie Vatikano vartų?
Pasitikrinti elektroninių laiškų telefone – negalima. Žvalgytis – irgi. Vadinasi, todėl, kad tau nejauku aplinkoje, kurios taisykių nežinai, nes jos nėra nei aiškiai deklaruojamos, nei asmeniškai skelbiamos, gali negauti darbo. Bravo – asų požiūris valdo!
• „Atėjau anksčiau, galvojau, gal priimsit“. Ne! Eikit kavos išgerti ar senamiestyje pasivaikščioti, juk tik atsipalaiduosite.”
Žinote, būtent punktualumas yra svarbiausias mano įmonėje dirbančiam pardavimų vadybininkui. Iš kur pas jį tokios mintys – neįsivaizduoju, bet jam visai normalu užsukti ankščiau, jei tik turi laisvo laiko. Ir ką? Jis įmonei per praėjusius metus uždirbo beveik 330 tūkst. litų pelno. Žinoma, jau girdžiu kritikus, aiškinančius, kad jie parduoda brangiau. Bet aš esu tikras, kad jei žmogus atperka savo darbo vietą ir leidžia kitiems uždirbti, tai – jau gerai.
Taigi, ir jį tie „asai“ išbrokuotų. Ne tik išbrokuotų, bet realiai ir buvo išbrokavę. Mus suvedė ne agentūra, per kurią tuomet ieškojau specialisto, o atsitiktinė pažintis oro uoste.
Jei dar pažvelgsime į citatą, ten užsiminta ir apie kavos pirkimą senamiestyje. Tik ar susimasto pasiūliusi mergelė, kad tai gana brangus užsiėmimas – puodelis kainuoja apie 10 litų. Jei bedarbis turi keletą pokalbių, o tie dar po kelis ratus, kiek pinigų tam reikia? Ar darbo biržos išmokų pakaks?
• „...dar sutinkat su mandagios administratorės siūlymu išgerti puodelį kavos. Ar jūs įsivaizduojat kvapą, kuris vėliau eina iš burnos, kai jos išgeriat? O jei apsipilsit?“
Burnos kvapas ypač aktualus sandėlio administratoriui ar pan. Juokauju, žinoma. Visgi, į tokią nesąmonę net kažką atsakyti sunku.
Tiesa, kai kavą geria atrankų specialistė, viskas gerai. Bet va, kai potencialus darbuotojas – tai jau bėda.
P.S. dar vienas pastebėjimas: „google it“! Gal specifinių žinių įgijimui ir panašių dalykų išmokimui reikia laiko, tačiau kaip pristatyti savo kandidatūrą išmokti netruksit“.
Pagooglinau. Knyga pavadinimu „Ieškai darbo? Specialistų patarimai, kaip susirasti darbą Lietuvoje“ susideda iš 240 puslapių. Kiek plonesnį Herman Hesse „Stepių vilką“ skaičiau mėnesį. Taigi, taip: besimokant prisistatyti taip, kaip reikia agentūrai, laiko daug neprarasime. Juk visi a priori neturime, ką veikti.
Tik privalome įtikti tiems, kurie, besiskelbdami personalo paieškos ir atrankos ekspertais, negeba nei pateikti padoresnių kandidatūrų, nei pabandyti suprasti, ką tiksliai dirba tie, kurių ieško, užuot kandidatų kalboje gaudę „raktinius“ žodžius, visiškai nesuvokdami, kas už jų slypi“, - savo požiūrį išdėstė Linas.
