Esu žmogus, kuriam materializmas nebūdingas. Gal tai tėvų ir senelių auklėjimo įtaka – šeima visada buvo kairiųjų pažiūrų, be to, labai religingi žmonės.
Neturtas – tai viena iš krikščioniškų dorybių, o dideli pinigai – tai labai pavojingas dalykas, kurį seka pluoštas įvairiausių pagundų ir nuodėmių. Ne visi sugeba pakelti išbandymą dideliais pinigais ir vis tiek išlikti paprastais, dorais, gerais žmonėmis.
Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad turtingi žmonės yra kažkuo blogesni – tarp jų, kaip ir visuose socialiniuose sluoksniuose, yra visokių. Bet faktas, kad dideli pinigai – tai jau rizikos faktorius.
Darbą apsaugoje pasirinkau beveik sąmoningai. Turiu aukštąjį išsilavinimą, bet keli niuansai nulėmė, kad pagal specialybę (kol mokiausi ji buvo labai populiari, bet dabar – labai nepaklausi) dirbti nenoriu.
Tarp tų niuansų yra ir mano asmeninis protestas prieš materializmą, karjerizmą, pinigų kultą ir žmogaus vertinimą pagal jo statusą ir turimų pinigų kiekį. Galite sakyti, kad man stogas nuvažiavo, kaip aš čia galiu nenorėti būti turtingu – man vis tiek. Na, ne visi gi yra gimę karjerai, ne visi svajoja nusipirkti blizgantį juodą visureigį ar nuvažiuoti į Bahamus pasilepinti tropikų saulėje. Man užtenka to, ką turiu, dėkoju Dievui ir už tai.
Jeigu labai norite, tai mano pasirinkimas dirbti neprestižinį darbą (kuris, beje, man labai patinka ir į kurį einu su entuziazmu) yra spjūvis materialistinei visuomenei į snukį. Nenoriu vaidinti prieš klasiokus ir pažįstamus „aš pasiekiau tą ir tą, buvau ten ir ten“. Manau, kad kiekvienas žmogus turi būti vertinamas pagal dorovę, o ne pagal tai, ką jis turi.
Sakote, aš nepritampu šiuolaikinėje visuomenėje? O aš ir nenoriu pritapti prie tokios visuomenės!
Taigi, kur aš lenkiu?
Kaip jau minėjau, man po truputį, bet užtikrintai artėja trisdešimt metukų. Visada labai norėjau šeimos, vaikų, ir dėl to aktyviai ieškau antros pusės. Ir beieškodamas pastebiu, kad žmonių vertinimas pagal jų pasiekimus mūsų visuomenėje jau yra labai giliai įleidęs šaknis.
Tu gali būti doras žmogus, draugiškas, mielas, bet jeigu tu dirbi neprestižinį darbą, tai labai maži šansai, kad tavo moralinės savybės ir asmenybė kažką sudomins. Deja, tokia yra karti tiesa – ieškodamas antros pusės pastebiu didžiulę masę merginų, kurioms pinigai iš tiesų yra tikslas gyvenime.
Visų pirma, jau vos ne tradiciniu atveju tapo labai prastai maskuojamas pasibjaurėjimas tuo, kuo aš dirbu – atrodo, lyg praryja kažką neskanaus.
Eilinė situacija: sėdi pažinčių svetainėse, susirašinėji su merginomis. Atrodo, bendravimas mezgasi, yra ką pakalbėti, jau atsiranda kažkokių bendrų minčių, interesų, sąlyčio taškų. Viskas kaip ir puiku! Tada kalba išeina apie darbą. Aš iš karto ir sakau: „Dirbu apsaugoje, saugau tokį ir tokį objektą, labai faina.“ Dažniausiai tokiais atvejais arba nesulaukiu jokio atsakymo, arba ateina tradicinis žodelis „aišku“, dar su šypsenėle gale. Ir viskas, bendravimas nutrūksta kaip gumelė.
Atrodo, ką aš čia blogo pasakiau – kur dirbu ir kad esu patenkintas savo darbu. Juk nepasakiau, kad esu koks mergišius, alkoholikas, klijų uostytojas ar turintis lengvą polinkį į sadizmą. Tai ko čia bendravimą nutraukti, kokios problemos, panele?
Turiu dvi versijas.
Pirmoji – ko gero, dalis merginų dar iš senų laikų vadovaujasi apsaugos darbuotojų, kaip agresyvių, raumenis prisipumpavusių supermačio įvaizdžiu, kuris šiandieninės realybės nė iš tolo neatitinka.
„Rembo apsauginių“ laikai praėjo, dabar dirba daugybė smulkiai sudėtų studentų su akiniais, pagyvenusių vyrų, devynios galybės moterų.
Aš irgi ne rembo (nors, reikia pasakyti, nepasportavusiu savęs nepavadinčiau – savo fizine forma rūpinuosi, dėl savęs).
Gal kai kurios merginos klaidingai įsivaizduoja, kad jeigu jau dirba apsaugoje, tai, matyt, linkęs į agresiją, turi testosterono perteklių, nevaldo savęs ir supykęs gali trenkti jos galvą į radiatorių ar dusinti ją skalbinių virve?
Bet ši versija yra mažiau tikėtina už antrąją.
Antroji versija – pinigų klausimas. Visi žino, kad apsaugos darbuotojai išsipūtusiomis piniginėmis pasigirti negali. Tai va, dirba apsaugoje – reiškia, ne iš turtingųjų. Nenupirks kvepalų ir papuošalų, nepavaišins kokiu nors užjūrio vynu...
Matyt, tam tikrai daliai merginų ir moterų atrodo, kad su tokiu net bendrauti neapsimoka. Sužinojai, kad dirba apsaugoje, parašei „aišku :)“ ir net nepasigilinai, kas jis per žmogus, koks jis kaip asmenybė. O gal tai iš tiesų labai geras vyras – nei prasigėręs, nei rūkantis, nei pasileidęs, nei agresyvus, norintis šeimos ir vaikų, bei pasiruošęs jais rūpintis? Ne, neįdomu absoliučiai.
Atleiskit man už tokį didžiulį naivumą, bet ko gi vertos visos tos šnekos apie sielos artumą, dvasinį ir charakterių suderinamumą, interesų atitikimą, asmenybių panašumą? Pakankamai dažnai į visa tai net nenorima gilintis, jeigu sužinoma, kad vyras nepasižymi pinigų pertekliumi.
Darbas darbu, bet dar yra vienas labai įdomus aspektas, kuris daliai merginų (sprendžiu iš savo patirties) labai aktualus – kokia transporto priemone vaikinas važinėja.
Aš asmeniškai automobilio neturiu ir nelabai planuoju artimiausiu laiku turėti. Važinėti viešuoju transportu yra žymiai pigiau ir patogiau, automobilio turėjimas tik sukeltų daugybę išlaidų ir nereikalingų rūpesčių. Kam man to reikia, jeigu visur, kur man reikia, nuvažiuoju viešuoju transportu? Užsidedu ausines, įsijungiu techno bytą ir važiuoju, nesukdamas sau galvos, kad reikės kuro prisipilti ar kad ryte per šalčius reikės kažkaip mašiną užvesti. Tai mano pasirinkimas, esu juo patenkintas ir nemanau, kad kažkam tai turėtų kelti problemų.
Bet, pasirodo, kelia.
Tarkim, kad ir toks atvejis – bendrauji su mergina, bendravimas sekasi pakankamai neblogai, ir štai pradedi pasakoti apie savo tėviškę (esu gimęs ir augęs viename iš Vilniaus apskrities rajonų).
Sakau: „Netoli man pas mamą, tik valanda su traukiniu.“ Turėjau ir tokį juokingą atvejį, kai bendravimas nutrūko po to, kai pavartojau žodį „traukinys“. Vaje, net nespėjau pasigirti, kad dirbu apsaugos darbuotoju!
Na, gal kitą kartą reikės pasakyti, kad į gimtąjį miestelį (dėl geresnio efekto, galima vartoti žodžių junginį „į savo vilą“) važiuoju su blizgančiu juodu visureigiu niauktais langais, arba dar geriau – skrendu privačiu lėktuvu?
Gal kažkas pasakytų – matyt, pats esi negražus ar neįdomus. Na... Fizine savo forma rūpinuosi, kaip jau minėjau – sportuoju. Išoriškai stengiuosi atrodyti tvarkingai, kiek tas vyrams yra būtina. Kaip asmenybė – na, draugų turiu nemažai, žmonės mane vertina kaip pašnekovą ir tiesiog kaip žmogų. Bjauriu ir niekšingu žmogysta manęs, ačiū Dievui, niekas nelaiko...
Kitas galimas paaiškinimas: išsirenki per daug „prašmatnias“ merginas, tai ir lieki neįvertintas. Bet kad ne! Į ilgakojes gražuoles dažytais plaukais žiūrėjau tada, kai dar buvau studentas. Dabar jau kiek realiau vertinu situaciją ir bandau rinktis iš paprastų merginų, gal net nepasižyminčių labai išpuoselėta išvaizda, taip pat dirbančių ne kažkokius ten ypatingus darbus. Bet kiek materialisčių pakliūna netgi tarp tokių merginų! Dar kartą sakau – nekaltinu materializmu visų, bet kad tokių merginų daug (nesakyčiau kad dauguma, bet vis dėlto pakankamai daug) – akivaizdu.
Nekaltinu tokių žmonių – kai visuomenėje taip propaguojamas turto ir pinigų kultas, tai nieko keisto, kad didelė visuomenės narių dalis tam kultui ir pasiduoda, patiki tais tuščiais, bet kasdien ir visur brukamais pinigų ir glamūro idealais.
Elementari masių psichologija – tuo, kas nuolat kartojama ir matoma, didelė visuomenės dalis patiki be kritikos, o ypač – jeigu mato tai nuo vaikystės, jauno amžiaus. Taigi ne visada ir patys materialistai yra kalti dėl to, kad tapo tokiais...
Taigi, ką galiu pasakyti apibendrindamas?
Mūsų visuomenė, manyčiau, eina ne visai teisingu keliu. Trūksta informacijos apie tikrąsias moralines ir dorovines vertybes, nepropaguojamas gero ir doro žmogaus įvaizdis – vietoje to mes matome bujojančias antivertybes, tokias kaip materializmas ir sekso kultas (tas tai irgi „neblogas“, vertas atskiro straipsnio).
Ar tai prives prie gero? Nemanau. Nors didžiąją dalį straipsnio skyriau savo patirčiai, savo problemoms, bet iš tikrųjų mano patirtis yra tiktai didžiulio visuomenės vertybinio pakrikimo subjektyvus atspindys.
Aš su savo reikalais gal kaip nors susitvarkysiu, labai tikiuosi, kad antrą pusę kažkaip rasiu – juk jeigu aš esu toks naivus nepritapėlis, tai neabejotinai kažkur turi būti tokia pati kaip aš – moteriškos lyties naivi nepritapėlė.
Aš – tai tik vienas mažas, nereikšmingas žmogus iš milijonų, bet kur kas neramiau darosi pagalvojus: kas bus su visuomene, taip tragiškai nutolusia nuo tradicinių moralinių vertybių? Čia kur kas rimčiau.
P. S. Darbo keisti nenoriu. Pasaulėžiūros irgi. Jeigu kažkas turi ką nors prieš mano darbą ar pasaulėžiūrą – tai čia jau ne mano problemos. Jeigu kažkam nepatinka, tai tam kažkam visada yra galimybė nueiti į kampą ir tyliai paverkti.
