Man liūdna dėl to, kad ant Algirdo Baniulio pila purvą žiniasklaida, liūdna, kad emocijomis pagrįstais ir padrikais pareiškimais atsišaudo jo treneris. Liūdna, kad net ir labiau patyrę žmonės, su visa pagarba jiems, neatsijoja pelų nuo grūdų.
Liūdna, kad apie Europos jaunių bokso čempionatą išgirstame tik įvykus tokiems ekstremaliems įvykiams, ir žmonės sugeba atkreipti dėmesį tik į neigiamas tokio garbingo renginio detales.
O labiausiai liūdna, kad jaunas sportininkas, neatlaikęs spaudimo ir puolimo, nepagrįstos kritikos ir įžeidinėjimų, negalėdamas kaip lygioj kovoj ringe tinkamai apsiginti, pasitraukė iš kovos dėl apdovanojimų.
„Ko čia liūdėt, – pasišaipys absoliuti dauguma. – Jis gi pabėgo, neapgynė, padarė gėdą ir bla bla bla.“
Atsakysiu. Nes ant A.Baniulio purvas pilamas tik dėl to, kad jam pasitaikė priešininkas – pavojingas kvailys. Tik dėl to.
Nes nuo to momento, kai tas kroatas paleido kumščius į darbą, Lietuvos sportininkas buvo pasmerktas.
Dauguma „Drąsių“, „Ne zuikių ar sprinterių“ ir „Garbingos kovos žinovų“ komentatorių rašo, kad būtinai reikėjo apginti teisėją. Reikia tikėtis, kad dauguma tokių komentatorių bent suvokia, ką tai reikštų.
Nors ne, abejoju. Tikrai nesuvokia.
Pabandykim įsivaizduoti scenarijų: A.Baniulis bando atstumti įsisiautėjusį ir nieko negalintį prarasti kvailį, kuriam viskas „dzin“. Vienintelis toliau sekantis kroato veiksmas būtų „kalti“ lietuviui ir parodyti, kas šioj kovoj buvo „kietesnis“.
Tolimesnė įvykių seka jau nesvarbi, nes Lietuvoje antraštės jau tą pačią dieną mirgėtų pranešimais ne apie garbingą lietuvio poelgį, o „apie gėdingas A.Baniulio muštynes Europos bokso čempionate“.
Vienu žodžiu, sportininkas vėlgi būtų nulinčiuotas.
Ir čia nesvarbu, kaip A.Baniulis būtų bandęs sutramdyti kroatą. Vienintelis įmanomas „teisėjo gynybos veiksmų“ rezultatas – neigiamas:
1. Būtų diskvalifikuoti abu peštukai.
2. Būtų patirta trauma, t.y. čempionatas baigtas.
3. Būtų suduotas negailestingas smūgis Lietuvos bokso sportui (kalbu apie tarptautinį vertinimą ir t.t.)
Nei vieno teigiamo dalyko nebūtų. Gal tik teisėjui mažiau skaudėtų, bet jis sportavo – atsigaus ir išsilaižys.
„Garbingi“ komentatoriai parašytų: „Bet būtų bent vyriškai pasielgęs“.
Kvailai, o ne vyriškai būtų pasielgęs... Jei bent vienas iš šimto tų smerkiančiųjų jauną sportininką būtų nors kartą ruošęsis tokioms varžyboms ir suvoktų, kas tai yra (ilgos valandos žvėriško darbo sporto salėje, trankymasis po sporto stovyklas nevalgius ir negėrus, nes svorio mėtymas yra neatsiejama bokso dalis), kitaip vertintų riziką, kylančią dėl vieno kvailio, pasitaikiusio ten, kur niekada neįsivaizduotum, kad tokį kvailį gali sutikti.
Šokas ir stresas išmuša iš vėžių ir ne tokius jaunus žmones.
Jei bent vienas iš tų rašančių žurnalistų žinotų, ką reiškia užauginti sportininką, galintį garbingai (taip – garbingai, nes A.Baniulis ne tik neįsivėlė į peštynes, bet ir iškovojo pergalių) atstovauti šaliai tarptautinėje arenoje, tada tas treneriui išsprūdęs „debilas“ skambėtų ne taip jau ir baisiai.
Nepažįstu A.Baniulio, kaip žmogaus, jo neginu, nes jo nereikia gint. Man užtenka mano pusantro šimto kovų, kad žinočiau: jis pasielgė teisingai.
Viskas atrodė kiek juokingai? Ir gerai – nusišypsoti dar niekam nepakenkė.
