Vedžiodamas lazdele randu akmenį, o štai kelio ženklas. Paėjęs dar apie dvidešimt žingsnių aptinku šaligatvių susikirtimą. Reiškia, einu teisingai, iš maršruto neišklystu. Reikėjo bent dešimtį kartų prižiūrint kitam, reginčiam žmogui praeiti šį kelią, kol išmokau atrasti visus orientyrus bei grįžti iki kurio nors iš jų išklydus.
Tais keliais takeliais, kuriuos išmokstame, galime vaikščioti savarankiškai, o kitur keliaujame įsikibę kam nors į parankę ir jau be baltosios lazdelės. Kartais mus dar galima pažinti iš tamsių akinių, bet ne visi juos nešiojame. Kartais nereginčios akys būna visai gražios ir nereikia jų slėpti nuo praeivių.
Kaip mes, aklieji, gyvename?
Ogi visaip. Koks margas visuomenės gyvenimas, toks pat nevienodas ir neregių. Vieni skaičiuoja minutes, kad spėtų visur pabuvoti, viską padaryti ar išmokti ką suplanavę, kiti liūdi savo namuose tarp keturių sienų, nežinodami ko imtis, paskendę savo mintyse apie nelemtą likimą, atėmusį dienos šviesą ir pasmerkusį visą parą gyventi naktyje.
Tai – lyg amžinas saulės užtemimas.
Kad galėtume toje pajuodusioje šachmatų lentoje išmokti padaryti bent vieną kitą teisingą gyvenimo ėjimą, o gal net laimėti vieną kitą partiją prieš kokį varžovą, o svarbiausia – prieš save patį, buriamės kartu. Daugelį iš mūsų jungia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, turinti savo filialus visos respublikos miestuose ir rajonuose, o jei tiksliau – visose savivaldybėse. Susibūrę mes mokomės savarankiškumo tiek namuose, tiek kelyje ar parduotuvėje, dalijamės patirtimi, gaminame įvairius rankdarbius, grojame, vaidiname ir dainuojame, net šokame ir sportuojame. Kam kas prie širdies.
Tai tiesa, jog mes, aklieji, dėl užgesusių akių šviesos daug ko negalime. Mums likimo atimtas malonumas vairuoti automobilį ar motociklą, grožėtis meno kūriniais, kelionėse gerėtis įspūdingais vaizdais, grybauti ir t.t. Savo veiklas, laisvalaikį ir malonumus galime rinktis iš savotiško katalogo, kurį apsprendžia regėjimo likutis ar aklumas.
Tai ką mes veikiame konkrečiai?
Daug nekalbėsiu apie dirbančius akluosius. Kiekvieno jų istorija yra savita ir verta atskiro straipsnio. Gal tik paminėsiu, jog neregių tarpe turime ir Seimo narį, ir įmonių vadovų, ir kompiuterių specialistų, ir poetų bei rašytojų, dar teisininkų, o taip pat sukūrusių ir sėkmingai plėtojančių savo verslus. Labiausiai tarp aklųjų yra paplitusi masažuotojo profesija. Išvardinau tik ryškiausias specialybes.
Dirbančių aklųjų gyvenimą apsprendžia darbas. Norėdami išlikti lygiaverčiais, o dažniausiai net geresniais darbuotojais už reginčiuosius, neregiai net didžiąją dalį savo laisvalaikio skiria darbui arba darbinių įgūdžių ugdymui, mokymuisi, tobulėjimui. Jei neregys nori gauti darbą ar išlaikyti turimą, jis privalo būti pastebimai geresnis už regintį. Tai pasiekti reikia žymiai daugiau pastangų nei reginčiam – nestokoti valios, atkaklumo, tvirtai tikėti savo galimybėmis, išmokti nepalūžti po netikėtų nesėkmių. Ne kiekvienam visa tai įveikiama, todėl darbo rinkoje įsitvirtina nedaugelis.
O kokia nedirbančių aklų žmonių kasdienybė? Galima praskaidrinti savo nuotaiką klausantis radijo laidų, įgarsintų knygų ar žurnalų. Tie, kas įvaldę kompiuterį, noriai naršo internetiniuose tinklalapiuose (gaila tik, kad dar daug jų nepritaikytų akliesiems, besinaudojantiems ekrano teksto skaitymo programa „JAWS“), bendrauja elektroniniais laiškais. Kaip jau minėjau, yra galimybė lankyti amatų, saviveiklos meno ar sporto būrelius.
Kas mums padeda?
Daugiausiai pagalbos sulaukiame iš savo artimųjų, šeimos narių. Esant reikalui, pagelbėja socialiniai darbuotojai, kaimynai, pažįstami, o kartais savo pagalbą pasiūlo atsitiktiniai neabejingi praeiviai.
Turime nemažai kalbančių priemonių, kurios labai praverčia. Laiką pasitiksliname spustelėję kalbančio laikrodžio mygtuką, stalinis laikrodis gali pačių nustatytu laiku pažadinti, be tikslaus laiko dar pasako ir kambario temperatūrą. Dauguma jaunesnio amžiaus aklųjų neįsivaizduoja savo gyvenimo be kalbančių mobiliųjų telefonų, kurių pagalba galima ne tik laisvai pasirinkti pašnekovą, bet ir be klaidų rašyti žinutes bei išklausyti gautas. Daugeliui aklųjų po ranka visada yra diktofonas, kad galėtų įsirašyti išgirstą svarbią informaciją.
Netekę regėjimo ir išmokę sėkmingai darbuotis virtuvėje, naudojasi kalbančiomis virtuvinėmis svarstyklėmis. Dar pas akluosius galima rasti Brailio rašto mašinėlę, spalvų atpažintuką, prikildžius indą, garsus skleidžiantį skysčio lygio rodytuvą, kalbantį elektroninį skaičiuotuvą.
Nepaisant to, jau ne vieną dešimtmetį pagrindinė priemonė, leidžianti aklajam pasijusti savarankiškam, yra baltoji lazdelė. Todėl kasmet spalio 15-tą visame pasaulyje minima aklųjų diena vadinama ne kokia nors kalbančio kompiuterio, kalbančio telefono, o baltosios lazdelės diena. Tą dieną mes, aklieji, norime atkreipti į save dėmesį, padėkoti už pagalba ir rūpestį mumis bei išsakyti savo sopulius.
O jų išties nemažai. Suprantama, jog pagrindinį tiek fizinį, tiek dvasinį skausmą galėtų numalšinti tik medicina, jei padarytų kokį šuolį ir grąžintų aklam žmogui bent dalinį regėjimą. Skaudu nematyti mylimų, artimų žmonių veidų, šypsenų, žydinčių gėlių, apskritai – grožio.
Kartais mes juokaujame, jog yra ir geroji pusė būti neregiu – tada nematai ir viso mus supančio blogio. Tik visa bėda, kad dažnai mes tą blogį pajuntame. Jutimai pas aklus kaip tik labai išlavėja.
Minėjau apie mums padedančias priemones. Anksčiau jas pirkdavo Aklųjų ir silpnaregių sąjunga, ir tų priemonių kokybė buvo žymiai geresnė. Dabar tuo besirūpinantį respublikinį techninės pagalbos priemonių neįgaliesiems centrą viešieji pirkimai įpareigoja pirkti kuo pigiau, tad dažnai kokia žmogui labai reikalinga priemonė, kaip, tarkime, kompaktinių plokštelių grotuvas, skirtas įgarsintoms knygoms klausyti, neištarnauja nei trečdalio numatyto termino.
Priemonių nusipirkti žmogus gali ir už savo pinigus, tačiau, susimokėjus mokesčius, nusipirkus būtinų vaistų, dar pasilikus vieną kitą šimtelį maistui, ne kažin kas belieka iš neįgalumo pašalpų.
Mus skaudina kai kurių žmonių požiūris į aklą žmogų. Jų įsitikinimu, dažnai reiškiamu mums girdint, jog jei žmogus aklas, tai jis tik pasigailėjimo vertas išlaikytinis, reikalingas nuolatinės globos ir priežiūros, negalintis niekuo būti naudingu ir tik našta sveikajai visuomenės daliai.
Dar vienas neretai pasitaikantis įsitikinimas, jog jei esi aklas, tai turėtum būti dar ir kurčias ir dar ne viso proto. Kartais jau ir atsibosta net valstybinėse įstaigose, bibliotekose ar kultūros namuose jų darbuotojams aiškinti, kad nėra reikalo aklą žmogų tempti už rankos, stumti prieš save, nes tai jį žemina.
Su pavydu girdime, kad Vakarų valstybėse aklam žmogui įėjus į parduotuvę, prie jo prieina darbuotojas ir pasiūlo padėti nusipirkti ko reikia. Lietuvoje prekybos centruose neregiai vietoje pagalbos dažniau sulaukia piktų pastabų ir net atviro barimo, kad ne vietoje stovi, ne iš tos pusės priėjo ir panašiai. Žymiai maloniau su mumis elgiamasi mažesnėse parduotuvėse, bet ten kainos didesnės ir ne visi galime ten nuolat lankytis.
Keista, bet ne visi vairuotojai žino, ką reiškia baltoji lazdelė. Gauname pylos net ir perėjose. Štai todėl daugelis neregių nutaria geriau nesipainioti regintiesiems po kojų ir, nesant būtinybės, likti namuose taip patiriant mažiau neigiamų emocijų.
Jei pamatysite gatvėje žmogų su baltąja lazdele rankoje, žinokite, jog tai drąsus, nuo netolerancijos užsigrūdinęs, atkaklus, su savo liga susitaikęs žmogus, jau radęs savo vietą gyvenime arba tvirtai žingsniuojantis jos link.
