Smagu, kad yra draugė, kuri dažnai aplanko ir palaiko, kai būna sunku. Vakar ji irgi atėjo. Nors geriau jau būtų to nedariusi. Nes vietoj paguodos kažkodėl sulaukiau priekaištų dėl savo, jos akimis, netikusio gyvenimo.
Jai netinka, kad jau 10 metu turiu meilužį. Draugę tokia padėtis erzina. Ji mano, kad tas eržilas sutrukdė man sukurti normalią šeimą. Ir tik dėl to aš, 40-metė, esu vieniša, nelaiminga, ligota ir be vaikų. Ir, jos nuomone, reikia skubiai taisyti šia didžiulę klaidą ir greitai ką nors keisti.
Keistuolė. Jokia čia klaida. Tai pats geriausias sprendimas, kokį tik gali padaryti save mylinti moteris. Bet ji netiki tuo, ką sakau, ir ginčijasi, bandydama įpiršti nuvalkiotas mintis apie amžiną meilę, šeimos būtinybę ir apie puoduką vandens, kurį senatvėje nebus kas paduoda. Ir ne tik netiki, bet ir nenori pripažinti, kad sąmoningai nenoriu šeimos.
Kodėl nenoriu? Nes jau turėjau karčios patirties. Buvau ištekėjusi. Ir kas iš to išėjo? Nieko gero. Reikėjo eiti į darbą, spręsti problemas, pataikauti uošviams, iš parduotuvių tempti nepakeliamus krepšius, ruošti maistą, tvarkyti kambarius, skalbti ir lyginti, lakstyti paskui vyrą, tenkinti ir pildyti įvairius jo norus. Ir galiausiai – kovoti su jo girtuokliavimu ir valyti apvemtas grindis po baliukų. Baisu.
Kartais net pagalvoju: gerai, kad vaikų nesusilaukėme. Jeigu reikėtų dar ir paskui juos lakstyti, numirčiau iš karto. Iš ryto anksti keltis, vakare vėlai gultis. Jaudintis, auklėti, mokyti, gydyti ir galvoti, ką duoti valgyti, kuo aprengti. Jokio asmeninio gyvenimo! Ne. Tai ne mano nervams ir jėgoms.
Man labiau patinka kitoks gyvenimo būdas. Ramus ir be įsipareigojimų. Kai galima save lepinti, pramogauti, tinginiauti, nedirbti, nepatiriant finansinių sunkumų. O tokio gyvenimo negali suteikti šeima ir vyras. Toks gyvenimas įmanomas turint tik meilužį, kuris išlaiko beveik už nieką. Už kelias malonumo akimirkas.
Mūsų ginčo metu suskambo telefonas. Tyčia įjungiau garsiakalbį, kad būtų girdėti, apie ką kalbama. Mano meilužis pranešė, kad vakare ruošiasi užsukti ir klausė, ko man trūksta iki pilnos laimės. Pradėjau vardinti: kepto viščiuko, bulvyčių, graikiškų salotų, pelėsinio sūrio, torto, gero šampano ir dar ko nors, ko pati nežinau.
„Matai, – baigusi pokalbį, nusišypsojau draugei. – Galiu prašyti, ko tik noriu. Ir nereikia nei vargti, nei dėl ko nors sukti sau galvos. Viskas būna atnešta kaip ant lėkštutės. Koks vyras tau tai gali suteikti? Aišku, – joks!“
Tačiau draugė nenurimo ir toliau bandė man įgelti. Turbūt iš pavydo.
„Bet tas tavo meilužis turi neįgalų paralyžiuotą sūnų. Tau dėl to ne gėda?“ – klausia.
„Kokia gali būti gėda? Aš gi nekalta, kad jis turi tokį vaiką. Čia jo problema, ne mano. Be to, aš niekada nereikalavau skyrybų. Man jų nereikia. Nes nesiruošiu tekėti. Man yra gerai taip, kaip yra. O dėl sūnaus. Visada klausiu, kaip jam sekasi. Nuperku dovanų ir net aplankau, kai žmonos nėra namuose. Tad visai nesijaučiu kalta“, – atremiu pastabą.
Draugė, netekusi kantrybės, pagaliau supyko ir išėjo, garsiai trenkusi durimis.
„Ir gerai, kad išėjo, – mąsčiau palindusi po dušu. – Nebūtina man pamokslauti. Pati žinau, ką darau. Ne maža mergaitė. Gyvename vieną kartą. Ir kiekvienas turime teisę elgtis taip, kaip norime. Nepaisant jokių aplinkybių ir kreivų žvilgsnių.“
Veliau draugui papasakojau apie mūsų nesutarimus su drauge. Ir jis ilgai kvatojo sakydamas: „Mesk tą savo draugę per bortą. Kam tau ji reikalinga? Tu turi mane, ir to visai pakanka.“
Ir iš tikrųjų jis teisus. To visai gana. Jis neapgaus ir nepaliks, nes myli. Ir savo meilę įrodė ne vieną kartą. Pavyzdžiui, kaip ir dabar, kai turiu problemų su sveikata. Jis gi ne pabėgo, o, atvirkščiai, surado geriausią gydytoją ir apmokėjo operaciją. Dar ir slaugyti pažadėjo ateiti.
Savo mintimis pasidalinau tik dėl vienos priežasties. Noriu paprašyti žmonų – nebijokite mūsų – meilužių. Mes visai nenorime pavogti iš jūsų vyrų. Mums to visai nereikia. Mums užtenka to, ką turime: lengvą nerūpestingą gyvenimą, dėmesį, pagalbą sunkiais atvejais ir truputį meilės. Ir nieko daugiau. Tik tiek.
