Šiame kare dalyvauja visi viešosios, ypač socialinių tinklų, erdvės vartotojai: žmonės, talpinantys savo ar kitų lieknuolių nuotraukas ir brukdami nuomonę, kad būtent toks turi būti gražus žmogus. Asmenys, kurie tam beatodairiškai pritaria ir, žinoma, asmenys, kurie visa tai mato, tam nepritaria, tačiau savo nuomonės neišreiškia garsiai.
Ilgai dalyvavau šiame kare priklausydama trečiajai grupei, tačiau manyje tiksėjo užtaisyta bomba, kuriai atėjo laikas sprogti.
Jau keletą metų vyrauja liekno, sportiško kūno kultas. Tiek jauni, tiek, atrodytų, protingo amžiaus žmonės tiesiog pamišę dėl vaikščiojimo į sporto salę, sveikos mitybos propagavimo ir tokio gyvenimo būdo viešinimo. Iš pažiūros viskas skamba labai nepavojingai – žmonės prisižiūri, sveikai maitinasi, sportuoja. Tačiau šis kultas aiškiai peržengė visas žmogiškąsias ribas ir masiškai veda į didesnes nei manome problemas.
Į šią problemą rimtai atkreipiau dėmesį tik tada, kai ji palietė man artimus žmones. Sveika, graži, nuolat besišypsanti, vaikinų dėmesio dažnai sulaukianti mano kambario draugė tapo irzlia, viskuo nepatenkinta, nuolat besiskundžiančia skrandžio skausmais mergina. Nuo ko viskas prasidėjo?
Pastebėjau, kaip vartydama žurnalus ji tiesiog ryte rydavo vos 45 kilogramus sveriančių manekenių nuotraukas, o kur dar įvairūs straipsniai apie sportą, dietas ir gražų kūną, kurių tiesiog prikimšta visoje viešojoje erdvėje. Socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Twitter“, „Instagram“, „Facebook“, šmėžuojančios nuotraukos su prie nugaros prilipusiais pilvo presais ir vaikinų prierašais „tobula mergina“, „imčiau ir draugams duočiau“, „taip turi atrodyti visos panelės“ po truputį skynėsi kelią į jos smegenis ir sėjo nepasitikėjimo savimi daigus.
Ir štai vieną dieną mano mylima draugė nustojo valgyti mėsą, atseit, norėdama būti vegetare. Į tokį jos sprendimą reagavau neutraliai, nes maniau, kad ji kaip ir visi normalūs vegetarai sugebės baltymų, esančių mėsoje, trūkumą kompensuoti kitais maisto produktais. Ilgainiui pastebėjau, kad ji atsisakė ir tokių maisto produktų kaip žuvis, kiaušiniai, bulvės, bet kokie riebalinės kilmės turintys gaminiai ir net prieskoniai.
Prieš einant į naktinį klubą, ji ilgai žiūrėdavo į veidrodį nuogąstaudama, kad yra stora, jai niekas netinka, penkis kartus versdama spintą ir visus namus keldama ant kojų dėl savo įsivaizduojamo storumo.
Praėjus daugiau nei pusei metų pastebėjau, kad kartais ji per dieną tesuvalgo kokį vaisių ar daržovę arba išgeria arbatos, kavos puodelį.
Turbūt skaitydami galvojate, kokia aš draugė, jei jos nepaprotinau, nepasakiau, kad ji taip kenkia savo sveikatai. Sakiau šimtą kartų, tačiau kiekvienas mano bandymas ją įkalbėti normaliai maitintis ir kiekviena pastanga įrodyti, kad ji yra graži, baigdavosi ginču ir jos užsisklendimu nuo manęs.
Dar po kiek laiko pastebėjau, kad draugei dažnai skauda skrandį, ji skundėsi, kad dėl šių skausmų naktį negali miegoti, dingo menstruacijos. Daug kartų prašiau, tiesiog maldavau, kad apsilankytų pas daktarus, bet ji atšaudavo, kad viskas gerai, kad nebeskauda. Tačiau mačiau, kaip ji kenčia. Jos kančia varė mane į neviltį.
Dabar praėjo beveik dveji metai. Turiu kambario draugę, kurią myliu, tačiau ji tapo visai kitu žmogumi. Dažnai pykstamės, ji kimba prie kiekvieno menkniekio, jos veido nebepuošia šypsena. Anaiptol, dažnai ji atrodo išblyškusi, paakiai pajuodę. Būna akimirkų, kai ji švyti. Taip kaip švytėjo, kai tik susipažinome. Tačiau tą šviesą greit užtemdo bet kokia detalė, bet kokia kritika ar ne toks pasakytas žodis.
Žinau, kad daugelis skaitančiųjų pasakys, jog ji kvaila, kad ji pati atsako už savo gyvenimą ir savo veiksmų pasekmes, bet yra be galo skaudu matyti, kaip artimas žmogus nyksta akyse. Baisiausia tai, kad tokių merginų aplink mane vis daugėja. Mano kolegės, draugės, kurios yra be galo žavios ir protingos moterys, kenčia nuo hormonų nepritekliaus, per mažo kūno svorio, skrandžio problemų ir net depresijos. Ir dėl ko visa tai? Dėl to, kad kas dieną visuomenės kalamas, į rėmus įstatytas, įsivaizduojamas gražaus žmogaus suvokimas įlenda ne tik į tuštučių, vadinamųjų blondinių galvas, bet įsilieja ir į sumanių, veiklių moterų gretas.
Dar baisiau yra tai, kad vieši asmenys, kurie turėtų suvokti, kokį poveikį daro aplinkiniams, prisideda prie šito iškreipto grožio suvokimo. Prisiekiu, man net kraujas užverda, kai matau tokias Lietuvos žvaigždučių straipsnių antraštes, kaip „Aš ne liekna, aš – sportiška“.
Galbūt jūs nesuvokiate, kokią žalą darote tūkstančiams jaunų (ir ne tik) panelių, kurios dar bręsta, formuojasi, nepasitiki savimi, pergyvena dėl kiekvieno kūno gyvaplaukio ir pamatę jūsų nuotraukas su tokiomis antraštėmis žūt būt trokšta atrodyti taip pat?
Kodėl žinomi žmonės nepasinaudoja savo populiarumu ir neįveda mados talpinti į socialinius tinklus savo skaitomų knygų, gaminamų patiekalų, matyto spektaklio nuotraukas? Kodėl visi taip susirūpinę blizgančiu saldainio popierėliu, neatsižvelgdami į tai, kad viduje saldainis seniai supuvęs ir sukirmijęs?
O didžiausias klausimas kyla, kodėl visuomenė tokia pasyvi ir ignoruoja tokią didelę problemą?
Egzistuoja šimtai pagalbos linijų savižudžiams, smurtą kenčiantiems žmonėms. Kodėl niekas nerengia socialinių projektų žmonėms, kurie savimi nepasitiki, jaučiasi nepatrauklūs ir negražūs?
Žmonės, parodykite, kokie mes visi esame unikalūs, nuostabūs tokie, kokie esame, neperdėkite garbindami išvaizdą ir išpuoselėtą, treniruoklių salėje išgražintą kūną. Juk bet kurią dieną kiekvienas iš mūsų gali pasikeisti fiziškai, bet jei vidus spindės, tai niekam ta išvaizda nerūpės.
