Moteris drūta, kaip iš sovietinio laikotarpio paveikslėlių apie namų šeimininkes, bet atimti virvę pavyko greitai. Tuo metu iš laiptinės išlingavo šiek tiek įkaušęs senukas. Pastarasis, netrukau suprasti, ir buvo moteriškės siautėjimo priežastimi, nes slapčiomis įkalė gramą.
Dėl sutrukdytos savižudybės keiksmais prapliupusi moteriškė puolė mušti savo vyrą, kuris, būdamas triskart už ją smulkesnis, nuo smūgių beveik klupčiojo.
Siautėtoja kiek aprimo jai priminus, kad už smurtą artimoje aplinkoje baudžiama, bet netrukus vėl šėrė senuką smūgiais per pakaušį rėkdama, kad nėra gyvenimo, ir ruošėsi eiti žudytis.
Paskambinau 112 ir išdėsčiau situaciją. Informaciją Bendrosios pagalbos centras perdavė medikams ir policijai. Tada sekė smulki instrukcija, kurios visos nepamenu, bet jos esmė buvo – laikytis atokiai nuo siautėjančios moters ir laukti atvykstančių tarnybų.
Tuo metu moteriškė nusprendė eiti namo ir užsidaryti nuo likusio pasaulio. Buvo kilusi mintis bandyti ją sustabdyti, tačiau nusprendžiau klausyti 112 operatorės instrukcijų ir į imtynes su moterimi nesivelti. Juolab, kad, bala žino, netyčiom kokį kelį nusibrozdinusi ji ir į teisėsaugą kreiptis gali.
Taigi moteriškė nuėjo namo, o aš sulaukiau už keleto minučių atvažiavusių medikų ir... gavau šoką... Paklausiau medikės, ar manęs dar reikės, o ji apšaukė – ar, mano manymu, gali viena boba (suprask medikė) eiti spręsti bėdų?
Sutikau palydėti, nuėjome iki savižudės durų, prie kurių mindžikavo vidun neįleidžiamas senukas. Čia medikė vėl pratrūko, apšaukė, kad moteriai buvo leista nueiti namo.
Suprantama, už uždarų durų ji gali žudytis niekieno netrukdoma. Tačiau, kaip tada suprasti 112 operatorės instruktažą nesikišti?
Kažkaip po tokio pabendravimo su tarnybomis kartais norisi nuo nelaimių nusisukti ir nueiti tolyn...
