Mama dirbdavo iki vakaro ir negalėdavo patikrinti, ką, kada ir kaip aš valgydavau. O aš valgydavau tikrai labai mažai: ryte du sumuštinius (be sviesto ir mėsos), mokykloje su visais bandeles, tačiau vakare, po mokyklos manęs laukė vien tik obuoliai ir dribsniai.
Buvau labai liūdna, nes visuomet norėjosi valgyti. Bet man patiko, jog aš lieknėdavau vis daugiau.
Vieną dieną mes su draugėmis organizavome vakarėlį, o pas mano draugę namuose buvo svarstyklės. Kai užlipau ant jų, labai išsigandau. Svėriau vos 43 kilogramus su visais drabužiais. Patyriau didelį šoką, pradėjau daug valgyti, tačiau ir tai nelabai padėjo. Svoris vis krito ir krito, nors maisto buvo pakankamai. Slinko plaukai, dėl to buvau priversta atsisakyti savo ilgų plaukų ir net iki šios dienos niekaip negaliu jų atsiauginti.
Be to, apie pusmetį neturėjau mėnesinių. Nusprendėme eiti pas ginekologę su mama. Prisimenu, kaip pradėjau verkti jos kabinete, nes išgirdau labai skaudžią naujieną: pas mane visiškai nėra moteriškų hormonų, kurie atsakingi už vaisingumą. Ir jeigu aš nepradėsiu normaliai maitintis bei vartoti hormonus, niekada negalėsiu turėti vaikų.
Hormonai tie kainavo ne 5 litus, tikrai pakankamai daug. Vartojau juos apie 3 mėnesius, visą tą periodą nežmoniškai daug valgydavau. Svoris priaugo iki 48 kg. Bet dar po pusmečio svėriau 62 kg. Ginekologė pasakė, kad tai yra visiškai normalu, nuo hormonų svoris dar labiau auga.
Laimei, viskas praėjo. Prisiminimai tiesiog baisūs. Praėjo jau 5 metai, bet aš šitos ligos niekada nepamiršiu. Dabar jaučiuosi mylima, turiu įdomių užsiėmimų ir net negalvoju apie liekniejimą. Nes nebūtinai turėti modelio parametrus, kad tave kas nors mylėtų.
Mano patarimas toks, kad reikėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, džiaugtis kiekviena akimirka, bendrauti su žmonėmis ir turėti svajonę.
