Ir nerūpėjo faktas, kad poreikiams patenkinti neužteko jokio atlyginimo. Nei mano, nei vyro. Baisus čia daiktas! Tokiems skubantiems bankai lengva ranka dalina kreditus. Ėmiau ir leidau. Grąžindavau ir vėl leisdavau. Po to ėmiau tik tam, kad grąžinčiau prieš tai paimtą paskolą, ir vėl išlaidavau. Galiausiai pradėjau meluoti ir slapčia nuo vyro ėmiau papildomus kreditus, stebuklingai išgaruojančius kaip rūkas.
Pati stebiuosi, kur dingo šitiek pinigų! Rezultato kaip ir nesimatė. Nežinau, kiek laiko būtų trukęs šis užburtas ratas. Gal iki tol, kol visiškai prasiskolinčiau? Gal iki skyrybų? Depresijos?
Nuo bėdų išgelbėjo atsitiktinumas, gėdingas įvykis, kuris iki šiol neduoda man ramybes. Mes su sūnumi pasivaikščiojimo metu aptikome piniginę. Joje radome 20 litų, asmens tapatybės kortelę ir invalido pažymėjimą. Ir ką padariau? Ogi pasiėmiau tuos pinigus ir išmečiau piniginę į krūmus. Vaikas lyg bandė prieštarauti. Bet aš nuraminau ir pasiteisinau žodžiais: „Likimas vienus nuskriaudžia, kitus apdovanoja. Tai gyvenimo dėsnis. Piniginę praradusiam žmogui, matyt, reikia pamokos – nebūk žioplas. Mums reikia paskatinimo. Aišku gaila, kad prizas toks mažas. Tačiau, jeigu neatstumsime mažo, ateityje gausime didelį.“
Už 20 litų nusipirkome tortą ir linksmai pasmaguriavome. Manote, viskas to ir baigėsi? Nieko panašaus! Viskas tik prasidėjo.
Tą naktį beveik nemiegojau – graužė sąžinė. Galva plyšo nuo minčių: „Ką tu padarei?! Kam nuskriaudei neįgalų žmogų? O koki pavyzdį parodei savo sūnui?! Ar prabagotėjai nuo tokios menkos sumos? Brangute, jau pasiekei dugną ir kasi toliau! Gėda!“
Ryte nuėjau į nusikaltimo vietą. Norėjau grąžinti paimtus pinigus. Deja, piniginės jau neradau, ir skaudančia širdimi grįžau namo.
Tą dieną nusprendžiau – gana! Laikas sustoti ir nutraukti šias beprotiškas žiurkių lenktynes. Bet kaip sau padėti? Domėjausi įvairia literatūra. Iš krūvos patarimų verta dėmesio pasirodė tik vieną sistema - minimalizmas. Štai ko man trūko! Iki pilnos laimės, pasirodo, reikia ne pirkti, o atvirkščiai – atsisakyti.
Pasakyta – padaryta. Pirmiausia sukarpiau kreditines korteles, kad nekiltų pagundų. Po to pradėjau griežtai riboti finansus ir užsirašinėti išlaidas. Sutvarkiau namus ir išmečiau visus nereikalingus daiktus (drabužius, suvenyrus, nenaudojamus indus ir buitinius prietaisus, senus baldus).
Susidomėjau sveika gyvensena ir sportu. Lioviausi pramogauti. Daugiau nerukau, negeriu ir nevalgau gyvulinės kilmės produktų. Esu veganė. Nenaudoju kosmetikos, šampūno, dantų pastos, skalbimo miltelių, buitinės chemijos, tualetinio popieriaus, higieninių įklotų (beje, įklotų ir popieriaus atsisakymas išgydė nuo kamuojančios pienliges).
Nevartoju vaistų ir nevaikštau pas gydytojus. Drabužius perku tik brangius ir kokybiškus. Jų turiu nedaug – porą porų džinsų, porą megztinių, sportinį kostiumą, keletą palaidinių ir išeiginę suknelę, sportbačius, batelius, vieną rudeninę striukę, vieną žeminę, vieną rankinuką. Dar, tiesa, iš apatinių - dvi liemenėles ir trejas kelnaites. Taip pat iš asmeninių daiktų turiu nešiojamąjį kompiuterį, gerą telefoną, ausines ir automobilį.
Ir tiek. Kokybiškam gyvenimui daugiau nieko ir nereikia.
Taip gyvenu jau kelerius metus. Negaliu pasakyti, kad pavyko iš pirmo karto. Nieko panašaus. Krisdavau – keldavausi, krisdavau – keldavausi, kol galiausiai išmokau nieko nenorėti.
Ar esu laiminga? Greičiausiai. Toks gyvenimas iš tikrųjų turi kažkokį žavesį. Tačiau yra nemenkas pašalinis poveikis – liūdna ir nuobodu. Ir net nedžiugina tas faktas, kad pranyko skolos ir atsirado santaupos. Pinigais gi vistiek nepasinaudosi, nes dingo svajonės ir norai.
Nors meluoju. Vieną norą vis dėlto turiu. Norėčiau surasti žmogų, iš kurio pavogiau tuos 20 litų. Galėčiau dabar jam sugrąžinti šimtą kartų daugiau nei paėmiau. Bet kaip tai padaryti? Kaip jį surasti? Ir kodėl aš tada neįsiminiau nei jo vardo, nei pavardės?!
