Puikiai suprantu, kad garbės sulaukti patarimų iš žmogaus su priklijuotais plaukais ir kakta dydžio sulig Kauno oro uostu (nemanykit, kad hiperbolizuoju), turėjau tik todėl, kad mano problema pasidalino skaitomiausias apžvalgininkas Lietuvoje. Bet man keista matyti tokius naivius žmones, manančius jog kiekvienas gali įdomiai rašyti. Negali, Mindaugai, paklausk Užkalnio, jei netiki.
Deja į jo pastabas bei patarimus atsižvelgti negalėjau, netikiu, kad toks banalus ir nešmaikštus žmogus gali būti įdomus kokiai nors vertai dėmesio merginai. Todėl manau, kad apie tikras moteris jis supranta tiek pat kiek apie galvos plaukų šukuosenas.
Taip pat pastebėjau, kad komentarų skiltyje vyravo pasiūlymas oraliniu būdu dar kartą patenkinti tą patį Aivarą. Noriu pareikšti, jog aš nesu homoseksualus. O tiems komentatoriams, mokykloje negavusiems pakankamai dėmesio iš mokytojų, kad juos išmokytų produktyviai ir logiškai mąstyti, jaučiu pareigą padėti. Ši visuomenės dalis labai bijo homoseksualių žmonių, labiau nei Lance'as Armstrongas dopingo kontrolės.
Juos taip pat kiršina bet kokia sekso rūšis išskyrus vaginalinį. Jums derėtų suprasti, jog žmonės neturi būti tokie, kokie jūs manot, kad jie turi būti. Ir tikrai nereikia bijoti vyro, kuriam patinka vyrai, nes jūs jam greičiausiai nepatrauklus. Taip pat turiu labai įdomių minčių, kodėl homoseksualios moterys užkliūna daug rečiau arba visai neužkliūna, mūsų visuomenės pilkosioms dėmėms homofobams, bet apie tai kitą kartą.
Taigi, apibendrinęs reakciją į savo istoriją, norėčiau pratęsti jos pasakojimą.
Viską apsvarstęs, nutariau nutraukti šią meilės kelionę. Supratau, kad per giliai akyse išdegęs jos išdavystės vaizdinys. Išvydęs ją, negaliu apie tai negalvoti. Turiu keletą abejonių, tačiau žinau, kad elgiuosi teisingai.
Galbūt vieni norėsite mane smerkti, kiti suprasite, bet išsiskirti su Agne nutariau taip, kad ji mane prisimintų (nes aš jos tikrai neužmiršiu). Jos viena iš svajonių yra aplankyti visas Europos Sąjungos šalių sostines, kol Turkija neįstojo į šią, jos žodžiais, „mielą sąjungą“. Ji studijuoja politikos mokslus ir jai kaži kodėl tai svarbu. Gal nemėgsta Stambulo, o gal turkai vyrai jai ne prie širdies, nežinau atsakymo į šį klausimą.
Kadangi ji dar nebuvusi Madride, Lisabonoje ir Taline, pasiūliau keliais pagaliais pakurstyti mūsų santykių laužą būtent mūsų kaimynystėje. Nuvykę į Taliną apsistojome viename iš senamiestyje įsikūrusių viešbučių. Išėjome pavakarieniauti, pasivaikščiojome po naktinę Estijos sostinę ir grįžome į jaukų viešbutį.
Balkone išgėrę po taurę vyno, laužo kurstymą perkėlėme į miegamąjį. Atidaviau jai visą save žinodamas, ką ketinu padaryti. Meilė ir neapykanta maišėsi mano širdyje ir galvoje. Tai buvo aistringiausia naktis mano gyvenime. Jeigu tikėčiau jos žodžiais, jos irgi. Ryte, nieko jai nesakęs, atsikėliau ir, palikęs ją vieną be jokios žinutės, grįžau namo. Padariau viską, kas mano valioje, kad ji negalėtų su manim susisiekti ir nuo tos dienos pradėjau naują gyvenimą.
Neįsivaizduoju, kaip reikės pamiršti tas aksomines, aistra žaižaruojančius lūpas, kurios priversdavo nutirpti visą kūną. Bet aš pasiryžęs tai padaryti ir žinau, kad man užteks drąsos ir stiprybės.
Taip pat norėčiau kreiptis į visas moteris, skaitančias mano istoriją. Galbūt tarp jūsų yra tokių, kurios mano nupieštame savo paveiksle matote jums artimų spalvų ir į jas norėtumėt pažvelgti iš arti, iš kito kampo? Tokiu atveju galite parašyti man laišką ir galbūt mes pradėsim bendrauti.
Kadangi bijau didelio laiškų antplūdžio į savo tikrą, darbo reikalų elektroninį paštą, sukūriau šiai progai atskirą: susipazink.su.dovydu@gmail.com. Lauksiu laiškų iš jūsų.
