Bet šitas reklaminis leidinukas privertė mane susiraukti lyg perkandus supuvusią citriną. Vaikai pastvėrė ir tuoj pat pamatė ryškų pranešimą apie tai, kad į prekybos centrą vėl sugrįžta puponautai. Nieko aiškinti nereikėjo, sūnus skaityti dar nemoka, bet būsima pirmokė vyresnioji sesuo viską perskaitė ir informavo.
Kokie gudručiai tie mūsų prekybininkai ir rinkodaros genijai. Mikliai suvokė, kad atostogų sezonui baigiantis pardavimai turėtų gerokai sumažėti. Atostogaujančių piliečių dosniai atsivėrusios piniginės vėl užsidarys ir prekybininkams teks susitaikyti su bliūkštančia apyvarta.
Kaip sakoma, kare visos priemonės geros, tad „Maxima“ padarė ėjimą žirgu. Reikia, kad žmonės grįžtų ir pirktų, ir jie grįš ir pirks. Kurie tėvai sugebės atsispirti nuolatiniam zyzimui ir vaikus apėmusiai manijai? Grįžus iš darbo labiausiai norisi ramybės, o verkšlenantis ir nenustojantis kaulyti vaikas gali išvesti iš pusiausvyros ir pačius kantriausius.
Nerodyti reklaminio leidinio nėra jokios prasmės. Net jei mes tylėsime, o masinio vaikų pamišimo laikotarpiu rinksimės kitus prekybos tinklus, darželyje ar mokykloje vis tiek atsiras tokių vaikų, kurie paskleis žinią. Kas jau kas, o vaikai tokiais dalykais greit užsikrečia vienas nuo kito. Jei turi kažkas, kitiems būtinai prisireikia to paties.
Isterija dėl plastikinių išsigimėlių ir jų aksesuarų netruks išplisti. Ir tada tėveliai – vėl laikykitės! Lėksite į „Maxima“, kankinami poreikio būti gerais tėvais ar bent jau ne blogesniais už kitus, vėl pirksite po keletą neplanuotų prekių, o jei jau sukinėjatės tarp lentynų, tai krepšyje būtinai atsidurs dar kas nors. Juk kažkaip nesolidu eiti į parduotuvę vien tam, kad įsigytumėt plastikinę spalvotą spirą, kurios savikaina – kokie penkiolika centų.
Socialiniuose tinklapiuose vėl sumirgės „kolekcijų“ fotografijos ir graudūs prašymai parduoti, pakeisti ar padovanoti vaiko taip norimą puponautą, kokio jis dar neturi. Apsukresni retus išsigimėlius pardavinės po keletą litų ar mainys į šokoladukus ar kitas vertesnes prekes. Tie, kas nori užsikabinti ant kaklo geriausių tėvų medalį, aprūpins vaikus dėžutėmis ir kitais puponautiškais daiktais, pirks limonadą. Net tie, kurie labiausiai piktinasi, galop pasiduos, nuleis rankas. Juk be principingų tėvų yra dar geraširdės močiutės... Vis tiek anksčiau ar vėliau puponautai pateks, ko gero, į kiekvienus namus, kur tik gyvena vaikai.
Tikriausiai tokios akcijos, nukreiptos į pačią jautriausią reklamai auditoriją, atneša prekybos tinklams nemažus pelnus. Nesvarbu, kad tai viso labo vaikai, kurie nė cento neuždirba. Nesvarbu, kad prisidengę tais, kas tėvams brangiausia, prekybininkai daro spaudimą tėvams. Tarsi negana klaikios greitojo kredito bendrovės reklamos, raginančios įsiskolinti jiems, kai vaikai nepasidalina žaislais.
Taip, naujos manijos išvengti mums tikrai nepavyks. Tik ar galima tikėtis nors vieno vienintelio dalyko: jei jau prekybininkai žaidžia negarbingai, ar galima būtų tikėtis tų plastikinių spirų perkant pieno produktus, vaisius ir šviežią mėsą? Dažniausiai perkame vaikams, atsižvelkite nors kartą į juos. Kaip į vaikus, o ne į papildomo pelno šaltinį. Su tais atlyginimais, kuriuos mokate pardavėjoms ir kitiems darbuotojams, jūs tikrai nemirsite iš bado.
***
Atsako Milda Januškevičienė, „Maxima“ komunikacijos vadybininkė.
„Puponautus į „Maxima“ prekybos tinklą paskatino grąžinti itin didelis visuomenės susidomėjimas ir pirmosios Puponautų akcijos pasisekimas. Net pasibaigus šiai kampanijai sulaukėme nemažai prašymų ir iš tėvelių, ir iš vaikų pratęsti šią akciją, nes, visų pirma, Puponautai – tai smagus žaidimas, kuris įtraukia ne tik vaikus, kurie renka, kolekcionuoja Puponautus, jais keičiasi ir žaidžia, bet ir kitus šeimos narius. Galvojame, kad šis žaidimas toks populiarus, nes Puponautai nėra tik žaislai. Kiekvienas jų turi savo istoriją. Jie visi susiję vieni su kitais. Ir ta istorija ne tik įdomi vaikams, bet ir skatina jų fantaziją, lavina vaizduotę, nes vaikai patys kuria istorijas apie Puponautus, jomis dalinasi“, - Valentinos skundą komentavo M.Januškevičienė.
