Vidurinę baigiau daugiau nei prieš 30 metų. Suprantama, sovietiniais laikais. Buvau stropuolė, mokiausi gerai, trimestre turėjau tik pora ketvertų (tuometinėje vertinimo sistemoje). Aukso medaliui „netraukiau“, tačiau sidabrui – tinkama.
Mokyklai buvo prestižas turėti medalininkus. Būtent mokyklai reikėjo medalio, ne man. Visada mokiausi sau, o ne pažymiui. Bet prieš valdžią nepasiginčysi, ne tie laikai buvo.
Nepamenantiems tų laikų, priminsiu, kad tuomet 6 egzaminus laikėme mokykloje, darbus tikrino mokytojai, kurie mums dėstė. Nebuvo jokio streso, ėjimo į kitas mokyklas, dokumentų tikrinimo ir pan.
Istorijos, fizikos, anglų kalbos ir rusų kalbos rezultatus sužinojome tą pačią dieną, o lietuvių kalbos ir matematikos – rytojaus dieną. Lietuvių kalbos egzamino metu rašėme rašinį pasirinkta tema, kurias paskelbė per televiziją.
Pamenu, keturios temos buvo iš tarybinių autorių kūrinių, o viena laisva, berods, apie draugystę.
Temą parašiau labai gerai (bent jau man ir mokytojams taip atrodė). Ir už turinį, ir už klaidas gavau po penketą (pagal seną vertinimą atskirai buvo vertinamas turinys, atskirai klaidos).
Va, tada ir prasidėjo visi įdomumai. Medalius dalino ne mokykla. Todėl darbą dar turėjo patikrinti švietimo skyriuje. Ir stebuklai – mokykloje mokytojų specialistų lituanistų parašyti du penketai virto ketvertu ir trejetu.
Suprantu dėl turinio, gal tikrintojams nepatiko mano mintys, gal jie galvojo kitaip (dėl skonio nesiginčijama). Bet klaidos įvertintos vietoje penketo trejetu. Tai kiek klaidų nematė specialistai mokytojai, o pamatė švietimo skyriaus specialistai?
Žinoma, sidabro medalis nuplaukė, o atestate vietoje penketo, atsirado trejetas (tuomet į atestatą buvo rašomas galutinis egzaminų įvertinimas).
Aišku, apeliacijų tais laikais niekas neleido duoti. Aukščiau sėdinti valdžia žinojo geriau. Per matematikos egzaminą, kurį laikiau tada, kai jau žinojau kuriozą su lietuvių kalba, pamenu, priėjo dėstęs mokytojas padėti (visiems padėjo!), ir mestelėjo repliką, kad nepadės, nes jau lietuvių rezultatai sugadino atestatą.
Skaudu buvo tada. Skaudu buvo atsiimant atestatą. Skaudu buvo stojant į universitetą, kai surinkus tokį pat balų skaičių studentai baigę be trejetų priimami, o tu lieki už borto. Todėl įsivaizduoju, ką jaučia abiturientas, neišlaikęs ar prastą įvertinimą gavęs dabar.
Tačiau gyvenimas sudėlioja viską į savo vietas. Svarbiausia – nenuleisti rankų! Įgavau savarankiškumo, drąsos, nenuleidau rankų, baigiau universitetą (na ir kas, kad ne tais metais), gavau darbą tokį, apie kurį svajojau. Esu laiminga. Nors, nuoskauda liko visam gyvenimui.
Tačiau tai dar ne viskas. Visai atsitiktinai dalijantis su pažįstamais prisiminimais apie tuometinius brandos egzaminus, išaiškėjo, kad ne vien aš buvau egzaminų auka. Dar dviem pažįstamiems nutiko lygiai taip pat (o kiek dar visoje Lietuvoje tada?).
Pasirodo, abitūros egzaminų aukomis tapome neatsitiktinai. Tai buvo tuometinės nomenklatūros sprendimas. Išaiškėjo, kad visų mūsų nukentėjusiųjų tėvai užėmė pareigas tuometinėje komunistų partijoje.
Vadinasi, dėl tėvų pareigų, nukentėjo vaikai. Visai atvirkščiai, nei būtų dabar. Juk ne paslaptis, kad dabar draugai, pažįstami, dėdės, tetos, pareigos šį tą reiškia ir gali nulemti tavo ateitį.
O kodėl tada buvo atvirkščiai? Telieka spėlioti. Gal dar prireiks trisdešimties metų, kad išaiškėtų.
Baigiant, patarimas abiturientams – nurykite karčią piliulę, yra kaip yra. Tai dar ne pasaulio pabaiga. Gyvenime būna viskas taip, kaip turi būti, ir ne visada taip, kaip mums norėtųsi. Svarbiausia – nenuleisti rankų!
