Šįkart sėdėdamas jų išpuoselėtoje virtuvėje ir gurkšnodamas arbatą esu nustebinamas, kuomet vietoje skundų išgirstu pasididžiavimu persmelktą pagyrą. Moteris ima girti savo šaldytuvą, esą šiemet sukanka jau keturiasdešimt metų nuo tada, kai jie tą daiktą pirko, o jis dar ir šiandien veikia kuo puikiausiai, nė karto nejautęs meistro rankų prisilietimo. Nudžiugau per anksti, nes tuojau pasirodo, kad už šio nekalto sakinio slepiasi dar vienas skundas. Pasak tos moters, nė vienas šiuolaikinis buities prietaisas neatlaikytų tokios metų naštos, šiais laikais aplinkui vien kinietiškas šlamštas. Pažvelgęs į tą vertikalų karstą, uždaromą tokia rankena, kokia net banko saugyklai gėdos nepadarytų, lepteliu atsakomąją frazę, teigdamas kad jei šaldytuvas turėtų sielą ir kalbos padargus, jis tikrai paprašytų eutanazijos. Jis nenori pragyvent dar keturiasdešimt metų ir mirt savo mirtimi po to, kai jau bus prabėgę septyni dešimtmečiai nuo to meto, kai jis morališkai paseno. Dievaži, šito nenorėtų niekas, nei gyvas padaras, nei buities prietaisas.
Mano leptelėjimas atsisuko prieš mane patį. Nenorėdami girdėt oponuojančio balso, sutuoktiniai mane užvertė naujais įrodymais, kad plačiojoje mūsų Tėvynėje viskas buvo gaminama geriau nei nūdieną. Tarybiniams automobiliams patvarumu ir ilgaamžiškumu neprilygsta joks šiuolaikinis. To meto baldai tarnauja iki šiol, o naujos gamybos stalas gali sulūžti vos šeimos galvai trenkus į jį kumščiu. Senos statybos namai buvo statomi amžiams, o dabar naujakuriai rizikuoja būti nušluoti drauge su visu daugiabučiu vos tik uraganui užklupus. Tarybiniais laikais pasiūtą paltą galėjai nešioti dešimtmečius, o dabartinis ims irti per siūles vos po dviejų metų.
Neradęs kito būdo nuraminti nostalgijos audrą, aš pasistengiau pakeisti temą, o baigęs gerti arbatą ir visai pasišalinau. Vėliau susimąsčiau, kodėl vis tik šiais laikais niekas negamina tokių šaldytuvų, kaip anas monstras? Juk tikrai galėtų, jei jau tai sugebėjo to meto efektyvumu nepasižymėję ir technologiškai atsilikę fabrikai, tai mums turėtų būti vieni juokai! Netgi netolimos praeities mobiliųjų telefonų gamintojai pagamindavo tokius aparatus, kuriems nebuvo baisus nei smūgis į sieną, nei vandens sklidinas kibiras, o dabar išmanieji stebuklai tampa nebepataisomais vos tik švelniai šleptelėję ant žemės.
Tuojau pat įsipiršo atsakymas – todėl, kad mes pernelyg gerai gyvename!
Kokia prasmė gaminti ilgaamžį šaldytuvą, jei jo pirkėjas neprabėgus nė dešimtmečiui jau užsimanys įsigyti naują? O kas svarbiausia – jis ne tik užsimanys, bet ir galės sau tai leisti. Kam siūti per siūles neyrančius drabužius, jei jau po metų mes žvalgysimės į naujas rudens-žiemos kolekcijas? Koks tikslas leisti į apyvartą nedūžtančius išmaniuosius telefonus, jei po penkmečio šie mums bus panašūs į muziejinius eksponatus. Taip, tarybinis automobilis gal ir patvaresnis, bet juk tais laikais jis buvo perkamas visam gyvenimui, o dabar statistinis vairuotojas jį keičia bent kas penkerius metus.
Kai kokia nors prabangos prekė nustoja buvusi prabangia, ji ir nebegaminama kaip prabangi. Tai galioja netgi statyboms. O šiais laikais mes gyvename apsupti daiktų, kurie mūsų tėvams ar seneliams buvo prabanga. Mums jie savaime suprantami ir lengvai pasiekiami, todėl ir nejaučiame sopulio krūtinės srityje juos keisdami vis naujesniais ir modernesniais. Patvarumas nebėra vertybė, tai veikiau keista anomalija.
Tad, kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų, mes gyvename per gerai, kad mus suptų geri daiktai. Tokia jau ta vartotojiška visuomenė. Sakydamas kad ji vartotojiška, atsakingai pareiškiu, kad tai yra gerai. Nes tik klestinti visuomenė gali sau leisti būti vartotojiška. Nepritekliaus sąlygomis tai būtų tiesiog neįmanoma. Galim iki išnaktų virkauti apie sumaterialėjimą ir dorovinį nuosmukį, bet tai nieko nepakeis, nes žmogaus prigimtis ne tokia, jis visada norės daugiau ir geriau, jei tik aplinkybės jam tai leis. Tai nereiškia, kad vergaujame daiktams. Atvirkščiai, jiems vergavo tie, kurie kadaise kone dešimtmetį kišdavo į suadytą kojinę pinigus, kad galiausiai galėtų įsigyti automobilį. O mes tiesiog naudojamės tuo, kad gimėme geru laiku ir patys to nesuvokdami kasdien pildome savo protėvių svajones apie sotų ir visokeriopai aprūpintą gyvenimą. Dėl to netampame bedvasiais zombiais.
Kas mums šią laimę atnešė? Iš dalies - po ilgų kančių pagaliau palankiai susiklosčiusi politinė situacija, iš dalies – visagalis progresas, iš dalies – mūsų pačių pastangos.
Apsižvalgykite aplinkui ir pasidžiaukite tuo, ką turite. O jei apsižvalgę regite L. Brežnevo laikais gamintą sekciją, kadaise už rublius pirktus tapetus, kramsnojate sužiedėjusią duoną, o šis straipsnis gali būti paskutinis, kurį perskaitėte, nes bet kada už įsiskolinimus gali būti atjungtas internetas, neskubėkite dėl to kaltinti valdžios, piktavalių bankininkų ar nepalankaus jūsų asmeninio horoskopo. Susimąstykite, ką gyvenime jūs pats padarėte ne taip, kokius neteisingus sprendimus priėmėte.
O likusiems linkiu niekuomet namie neturėti keturiasdešimties metų senumo daiktų, nebent juos laikytumėte sentimentų vedini. Drąsiai, kuo dažniau mainykite šaldytuvus ir nesileiskite dėl to kaltinami apie vertybines krizes kliedinčių savamokslių filosofų ar iki šiol socializmo liga nepersirgusių naivuolių.
Jūs to nusipelnėte!
