Tačiau nereikia tolerancijos painioti su savo nuomonės gynimu, jeigu jūsų pašnekovas neteisus. Jeigu jūsų pašnekovas pasakoja aiškias kvailystes, neteisybę ir jūs jam pritariate, tai bus ne tolerancija, o pataikavimas.
Negalima teigti, jog tolerancijos pasekmės tik teigiamos. Per didelė tolerancija kenkia visuomenei, ardo joje esamą nusistovėjusią tvarką. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikros taisyklės. Jų būtina laikytis, kad visuomenės struktūra galėtų gyvuoti. Tai tinka ne tik visuomenei, bet ir asmenybei. Jei asmuo tampa absoliučiai pakantus tam, kas yra priešinga jo religijai, jo etinėms savybėms ir įsitikinimams, tuomet jo gyvenimas nebetenka prasmės.
Jis nebesivysto, sunyksta kaip asmenybė ir lengvai pasiduoda bet kokioms įtakoms ir manipuliacijoms. Turi būti tam tikra pusiausvyra. Pavyzdžiui, jeigu politikas būtų labai pakantus, jis greitai prarastų įtaką. Kita vertus, jeigu jis nekalbėtų apie toleranciją, jis vėlgi būtų blogas politikas ir greitai privalėtų nueiti nuo politinės scenos.
Tokiu būdu tolerancija, kaip ir kiekvienas reiškinys, yra ir gera, ir bloga. Su ja reikia elgtis taip, kad per daug nesužeistum nei savęs, nei kitų, kuriems turėtum būti pakantus. Tolerancijos stoka visada veda į konfliktą, kur susiduria dvi priešingos jėgos ar nuomonės.
Prieš keletą dienų šiame portale viena moteris, labai pasipiktinusi parašė apie moterį, kuri miesto sode, viešoje vietoje ant suoliuko, krūtimi maitino kūdikį. Iš tiesų, reginys mūsų šalyje dar labai neįprastas. Vieni skaitytojai ta moterimi piktinosi, tuo tarpu kiti (dauguma) jos veiksmams pritarė. Jie čia neįžvelgė jokios netinkamos veikos.
Neretai tolerancija naudojama kaip slaptas ginklas. Skelbiami vieni tikslai, o siekiama kitų – priešingų. Neretai tie, kurie garsiai kalba apie toleranciją, patys stokoja tolerancijos, nes turi garsiai neskelbiamų tikslų, kuriuos jie pridengia žodžiais apie diskriminaciją bei toleranciją.
Tolerancijos ginklą neretai naudoja ir politikai. Apie toleranciją jie kalba teigiamai, iš visų reiklauja pakantumo, o patys būna mažiausiai pakantūs. Šitokiu būdu naudojant pakantumą, griaunama sena tvarka ir įvedama nauja. Tai – socialinės revoliucijos arba perversmai visuomenėje (socialinė inžinerija). Ji vykdoma be kraujo, manipuliuojant žodžiais ir naudojant informacines technologijas bei žiniasklaidą.
Tokiu būdu prieš eilę metų vyko seksualinė, šeimos sanklodos (lyties) ir kitos revoliucijos. Tokios sąvokos, kaip daugiakultūriškumas, tolerancija, diskriminacija, atvira visuomenė, homofobija, seksizmas ir kiti panašūs naujadarai, yra socialinės inžinerijos įrankiai. Tai, kas per amžius buvo laikoma blogiu, dabar dėl mūsų pakantumo, mums peršama ir pamažu tampa visų pageidaujamais dalykais. Noras patirti blogį, pavyzdžiui, sekso laisvę, juo pasimėgauti yra perdėtos tolerancijos, kokią dabar išgyvename, pagrindinė priežastis.
Netolerantiški žmonės linkę aplinką skirstyti į „juodą“ ir „baltą“. Jie nemato tarpinių šešėlinių spalvų. Toks mąstymas būdingas dažniausiai paauglystės laikotarpiui. Tolerantiški vaikai išauga tose šeimose, kur jiems buvo sukurta saugi ir pakanti aplinka. Bausmės tokiose šeimose nebūna labai griežtos ar nepelnytos. Vaikas auga laisvas būti savimi, todėl suaugęs jis suteikia ir kitiems laisvę būti savimi arba „kitokiais“.
Jeigu vaikas auga nesaugioj aplinkoj, kur nuolat nuvertinamas, kritikuojamas, engiamas, vėliau, suaugęs, tokį bendravimo būdą jis perkelia į santykius su kitais. Kiekviename žmoguje jis ieško trūkumų.
Tačiau tolerancijos negalima painioti su perfekcionizmu. Perfekcionistas reikalauja to, ką žmogus gali pakeisti: nedaryti rašybos klaidų, laiku atiduoti ataskaitą. Tuo tarpu netolerantiškas žmogus „prikimba“ prie to, ką žmogus nelabai gali pakeisti, pavyzdžiui tautybės (rusas, čigonas), gyvenamos vietos (kaimietis), šeimos statuso (senmergė), išvaizdos (nutukęs kaip meilėlis).
Mes gyvename demokratinėje valstybėje. Demokratija – tai priešingybių tolerancija, jų derinimas. Priešingų įsitikinimų partijos diskutuoja Seime, ginčijasi, kad pasisakant įvairioms pusėms galima būtų priimti bendrą, visoms pusėms (ir valstybei) naudingą sprendimą. Šiuo atveju reikalinga ypatinga kantrybė, valios tvirtybė, ištvermė, pakantumas kito nuomonei.
Beveik pusę amžiaus mums teko gyventi kitose sąlygose, kuomet valdančioji, vienintelė ir visagalė partija netoleravo kitokios nuomonės, naikino kitaip mąstančius ir tokiu būdu atpratino piliečius ir visuomenę nuo priešingos nuomonės gerbimo. Todėl mūsų visuomenėje būtina ugdyti toleranciją, nes kai kurių piliečių netolerancija reiškiasi akivaizdžiomis nesąmonėmis ir klaidomis. Tik tolerantiškoje, ramioje visuomenėje girdime protingą, logišką, darnią kalbą, pokalbius, kurie neretai tik po ilgo, naudingo visoms pusėms svarstymo, duoda vaisių. Galiausiai priimamas geras, visoms pusėms naudingas apsisprendimas.
Demokratija yra vienas iš mechanizmų, kurį sukūrė žmogus, kad susilpnintų griaunamąjį institutą, tokį kaip bolševizmas ar vokiečių nacizmas. Panašius griaunamuosius institutus matome ir kai kuriose islamo atmainose. Demokratija suteikia galimybę egzistuoti skirtingiems įsitikinimams, tradicijoms, kalboms ir religijoms. Ji suteikė neįtikėtiną postūmį žmonijos vystymuisi, tačiau nesugebėjo išrauti griovimo instinkto, įsišaknijusio daugelyje iš mūsų.
Polinkis į kraštutinumus yra viena iš blogųjų žmogaus savybių. Tačiau mes esame žmonės – protingos būtybės, todėl privalome siekti tobulybės, aukso vidurio, nes nei vienas negimėme tobulas. Šeimoje ir socialinėje visuomenėje tolerancija yra pats geriausias būdas išvengti konfliktų ir nesutarimų.
Jeigu mes būsime pakantesni vieni kitiems, tuomet stengsimės visų pirma išklausyti priešingą nuomonę, pabandysime joje įžvelgti teigiamų aspektų, o tik po to pateiksime savąją, tai bendrauti ir sutarti įvairiais klausimais bus kur kas paprasčiau. Pagrindinė daugelio žmonių problema – kantrybės trūkumas, per didelis noras išreikšti save, nepaliekant erdvės kito žmogaus nuomonei.
